Padidėjęs prakaitavimas (hiperhidrozė) – dažna daugelio žmonių problema, kuri sukelia daug nepatogumų mūsų kasdienybėje. Yra nustatyta, jog žmogaus prakaitas turėtų būti beveik bekvapis, kadangi jis yra sudarytas iš vandens (98-99%). Kai kuriose kūno vietose, pavyzdžiui, pėdų srityje, pažastyse ir delnuose – linkę kauptis bakterijos, dėl kurių atsiranda blogas prakaito kvapas, o tai sukelia daug nepatogumų būnant viešumoje, darbovietėje ar kitoje aplinkoje. Taigi ką daryti, kai vargina padidėjęs prakaitavimas ir nemalonus jo kvapas?

Venkite prakaitavimo

Prakaitavimą gali sukelti daugelis priežasčių: tai gali būti įvairios ligos (cukraligė, skydliaukės, infekcinės, onkologinės ligos, vaistai, antsvoris). Dažnai padidėjęs prakaitavimas būdingas brendimo laikotarpiu. Norėdami mažiau prakaituoti, atkreipkite dėmesį į būdus, kurie gali padėti Jums to išvengti:

• Visų svarbiausia yra laikytis asmens higienos. Kadangi bakterijos daugiausiai veisiasi pažastyse, delnuose ir pėdose, reguliariai praustis ir laikytis higienos yra būtina. Prauskitės ryte ir vakare, o prieš apsivilkdami drabužius, leiskite kūnui visiškai išdžiūti. Stenkitės rinktis tokius drabužius, kurie yra pasiūti iš natūralaus pluošto (lino, medvilnės);
• Aktyviai gyvenkite. Sportuojant ar daug judant, kūnas išskiria šilumą, ima prakaituoti. Jeigu esate įpratę daug judėti, Jūsų kūnas lengviau reaguos į fizinį ar kitokį, intensyvesnį krūvį, ir mažiau prakaituos;
• Stenkitės mažiau jaudintis. Net mažas jaudulys skatina prakaitavimą. Mokykitės įvairių kvėpavimo technikų, kurios padeda nusiraminti stresinėse situacijose;
• Sveikai maitinkitės. Stenkitės vengti daug kofeino turinčio arba aštraus maisto. Valgant aštrius patiekalus į smegenis siunčiamas karščio signalas, todėl organizmas pradeda prakaituoti.

Prakaitavimo gydymas

Šiuo metu sparčiai populiarėja jonoforezės procedūros bei botulino toksino injekcijos, kadangi chirurginis ir medikamentinis gydymas gali sukelti pašalinį poveikį organizmui. Jonoforezė ir botulino toksino injekcijos – vieni efektyviausių būdų prakaitavimui gydyti.

Gydymas jonoforezės procedūromis

Tai neskausminga, saugi ir efektyvi, procedūra. Šios procedūros gali būti atliekamos namuose, Jums telieka įsigyti gydymo sistemą. Pradžioje, atliekama nuo 3 iki 5 procedūrų per savaitę, kurios trunka apie 15-20 minučių. Norint pasiekti efektyvių rezultatų, gali prireikti apie 10-15 procedūrų. Galiausiai, taikomos palaikomosios procedūros, 1-2 kartus per savaitę. Reikia atkreipti dėmesį, jog nėščiosioms, kenčiantiems nuo nereguliariaus širdies ritmo, naudojantiems kardiostimuliatorius, turinčioms intrauterinę metalinę spiralę, didelius pažeistus odos plotus, praradusiems jautrumą skausmo dirgikliams būtina pasitarti su savo gydytoju.

Gydymas botulino toksino injekcijomis

Botulino toksinas yra bakterijų Clostridium botulinum išskiriamas produktas. Ši medžiaga blokuoja nervinius impulsus. Atskiedus botulino toksiną, jis yra leidžiamas į tas odos sritis, kurioms būdingas gausus prakaitavimas (pėdos, delnai, pažastys). Suleistas botulinas pradeda veikti 1-3 dieną po procedūros, o efektyviausias rezultatas matomas praėjus 7-14 dienų po injekcijų suleidimo. Tai yra ilgalaikį poveikį turinti procedūra, kadangi botulino toksino slopinamasis poveikis išlieka 6-12 mėnesių. Procedūros metu naudojama adata yra labai plona, skausmas yra minimalus (panašus į skiepo), o atliekant procedūrą, yra galimybė naudoti nuskausminimo priemones. Planuojančioms kūdikį, nėščioms ar maitinančioms krūtimi moterims, šios procedūros atlikti negalima.

Jonoforezės ir botulino toksino injekcijų procedūros yra pačios efektyviausios, siekiant sumažinti gausų prakaitavimą. Tačiau verta nepamiršti ir to, jog gyvenimo būdas taip pat turi didelės reikšmės: venkite kofeino turinčių gėrimų, alkoholio, sveikai ir subalansuotai maitinkitės, stenkitės patirti kuo mažiau streso, o svarbiausia, laikykitės reguliarios asmens higienos. Būkite sveiki ir aktyvūs!

Nepageidaujamų plaukelių šalinimas – viena iš pagrindinių procedūrų, kurias moterys atlieka dar prieš vasarą, norėdamos turėti švelnią, gražiai atrodančią odą. Siekdamos ilgalaikio rezultato, renkasi fotoepiliaciją arba plaukelių šalinimą lazeriu.

Plaukelių šalinimas lazeriu

Atliekant šalinimo procedūras lazeriu, yra generuojamas vieno ilgio šviesos bangų spindulys, kurį nutaikius į plaukų augimo vietą, yra sunaikinamas plauko folikulas. Procedūra yra saugi, nes nepažeidžia aplinkinių audinių, o jos rezultatas – ilgalaikis.

Kadangi plauko augimo ciklas susideda iš 3 fazių, visų plaukelių iš karto pašalinti nepavyks. Lazeris šalina tik augimo fazėje esančius plaukelius, o tai reiškia, jog norint pašalinti juos visus, dažniausiai gali prireikti ~ 6-10 procedūrų. Procedūrų skaičius kinta priklausomai nuo odos spalvos, plaukelių augimo tankumo, vartojamų vaistų ir kt.

Prieš tokias procedūras rekomenduojama 4-6 savaites nešalinti jų jokiais kitais šalinimo būdais, kelias savaites nesilankyti soliariume, nesideginti saulėje, nenaudoti savaiminio įdegio kremų, nes įdegis sumažina procedūros efektyvumą, oda turi būti švari, nepatepta jokiomis kosmetinėmis priemonėmis.

Fotoepiliacija

Tai procedūra, kurios metu, plaukai yra šalinami intensyvia pulsine šviesa – IPŠ – generuojamas įvairaus bangos ilgio spindulių pluoštas, kurio pagrindinis “taikinys” yra plauko folikulas. Fotoepiliacijos rezultatas taip pat yra ilgalaikis. Šalinant plaukelius šiuo būdu, šalinimo plotas gali būti nuo 4 iki 8 kvadratinių centimetrų (daugiau negu 4 kartus didesnis nei šalinant lazeriu – 1 cm2). Fotoepiliacijos procedūros labai efektyvios moterims, kurias vargina įauginėjantys plaukai ir iš jų besiformuojantys pūlinukai.

Fotoepiliacijos procedūrų kiekvienam gali prireikti skirtingai, priklausomai nuo žmogaus odos spalvos, plaukų augimo tankio, ciklo, storio, vartojamų vaistų ar hormonų lygio. Dažniausiai, užtenka ~ 6-10 procedūrų, kadangi lygiai taip pat, kaip ir šalinant plaukus lazeriu, yra pašalinami tik augimo fazėje esantys plaukeliai.

Prieš procedūras oda turi būti švari, reikia vengti savaiminio įdegio kremų, deginimosi saulėje, 4-6 savaites nešalinti plaukelių tokiais metodais, kurių metu plaukas yra išraunamas (skusti plaukelius galima).

Fotoepiliacijos procedūros negalima atlikti tada, kai yra odos infekcija, vartojami vaistai, kurie didina jautrumą šviesai, sergama odos onkologinėmis ligomis, autoimuninėmis ligomis, kurias provokuoja šviesa, nėščioms ar maitinančioms moterims.

Tiek šalinimo lazeriu, tiek fotoepiliacijos procedūros duoda panašius rezultatus. Tačiau verta nepamiršti, jog geriausių rezultatų pasieksite apsilankę pas specialistus, o ne atlikdami procedūrą namie. Gydytojai galės patarti, pakonsultuoti plaukelių šalinimo ar su jais susijusiais klausimais. Nors abi procedūros duoda panašius rezultatus, vis dėlto galutinis rezultatas priklauso nuo specialisto patirties, įrangos techninių parametrų, paciento plaukų ir odos individualių savybių, todėl dažnai galima girdėti skirtingus atsiliepimus apie plaukų šalinimo lazeriu ir fotoepiliacijos efektyvumą.

Verta paminėti, jog nei fotoepiliacija, nei šalinimas lazeriu negali 100% visiškai išnaikinti visų plaukelių, todėl profilaktiškai procedūrą reikėtų kartoti 1-2 kartus per metus, norint turėti glotnią ir švelnią odą. Prisiminkite, prieš atlikdami įvairias tokio pobūdžio procedūras pasikonsultuokite su specialistu.

Vasarą ypatingai suintensyvėja vabzdžiai, padaugėja atvejų, kuomet jų įgėlimai žmonėms sukelia alergines reakcijas. Kai kurių vabzdžių įgėlimai nesukelia didelių nepatogumų, tuo tarpu kitų – gali pridaryti daug žalos organizmui, o dar blogiau, jie gali būti pavojingi gyvybei.

Natūralu, jog visų žmonių organizmas skirtingai reaguoja į vabzdžių įgėlimus. Šios reakcijos yra skiriamos į kelias rūšis: normali (odos paraudimas, skausmas, patinimas); lokali (didesnio odos ploto paraudimas); alerginė (pasunkėjęs kvėpavimas, niežtintis bėrimas, veido, burnos, gerklės tinimas, padažnėjęs pulsas, pykinimas, vėmimas, žemas kraujospūdis). Labai svarbu žinoti, jog alerginė reakcija gali pasireikšti praėjus vos kelioms minutėms po įgėlimo, o laiku nesuteikus pagalbos, žmogus gali mirti.

Vabzdžių rūšys

Sugėlus vabzdžiams organizmo reakcija gali būti skirtinga ne tik dėl fiziologinių savybių, bet ir dėl įgėlusio vabzdžio rūšies. Oda parausta, patinsta, niežti, kai į ją įkanda skruzdėlė, mašalas, uodas, vapsva ar kitas vabzdys.

Uodai įgeldami suleidžia kraujo krešėjimą stabdančią medžiagą. Reikia atminti, jog įkandus vabzdžiams negalima kasytis odos, kadangi alergenas pasiskirstys plačiau ir odą dar labiau dirgins ir niežtės. Įkandus šios rūšies vabzdžiams, tinimą ir skausmą mažina tos vietos, į kurią buvo įgelta, šaldymas. Įgeltą vietą galima patepti specialiu priešuždegiminiu tepalu po įgėlimų. Esant stipresnei reakcijai gali padėti priešalerginiai geriami vaistai.

Bičių ir kamanių geluonis įgėlus pasilieka odoje. Įkandimo vietoje atsiranda nedidelė raudona dėmelė, su baltu taškeliu viduryje. Patekę nuodai gali sukelti niežėjimą ar skausmą, tačiau per 2-3 dienas simptomai visai išnyksta. Vapsvos ir širšės gali gelti keletą kartų, kadangi jie geluonio odoje nepalieka. Įgėlus atsiranda 5-10 cm diametro odos paraudimas. Toje vietoje oda įkaista. Po daugybinių vapsvų ir širšių įgėlimų atsiranda apsinuodijimo požymių: svaigsta galva, pykina, purto šaltis, kyla temperatūra. Tiek bičių ir kamanių, tiek širšių ir vapsvų geluonį būtina kuo greičiau ištraukti tam, kad į organizmą patektų kuo mažiau nuodų. Alergiškiems žmonėms būtina su savimi nešiotis švirkštą su adrenalinu, turėti antihistamininių (priešalerginių) vaistų.

Įvairūs vabzdžių įkandimai ir įgėlimai kai kuriems žmonėms gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų, kartais yra pavojingi gyvybei. Jeigu alergiškiems žmonėms įgėlė bitė, širšė, vapsva ar kamanė, būtina nedelsiant vykti į ligoninę, o su savimi nešiotis adrenalino autoinjektorių. Būtina prisiminti, jog kiekvieno žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į įvairių vabzdžių įgėlimus ir įkandimus, todėl būtina stebėti savo sveikatos būklę.

Nagų grybelis – tai labai nemaloni daugelio žmonių problema. Tiek rankų, tiek kojų pirštuose pasireiškianti liga iš tiesų yra mikroskopinis organizmas, kuriam nereikia saulės šviesos, kad jis išgyventų. Nagų grybelį sukelia dermatofitų grupei priklausantis grybas, kurio vystymuisi ypač palanki nago sudedamoji medžiaga – keratinas.

Daugeliui kyla klausimas, kaip galima užsikrėsti nagų grybeliu? Atsakymas labai paprastas: yra keletas esminių faktorių, kurie ir lemia užsikrėtimo riziką.

Nagų grybeliu užsikrečiama:

• per kitas grybelines infekcijas;
• drėgnose viešose vietose (baseinuose, sporto klubuose, saunose ir pan.), nes nagų grybelį sukeliantys organizmai gyvena šiltoje ir drėgnoje aplinkoje;
• pažeidus kojos pirštą ir nagą, pavyzdžiui, tuomet, kai priveriate pirštą tarp durų arba atsitrenkiate pėda į stalo koją ar lovos kampą ir pan. Būtent tokių traumų metu, kai nagas pažeidžiamas jis atšoka ir toje vietoje gali laisvai atsirasti grybelis;
• nuo kitų sergančiųjų. Būnant vienoje patalpoje, naudojantis tuo pačiu dušu, miegant toje pačioje patalynėje, kaip ir nagų grybeliu sergantis žmogus, didėja rizika, kad ir pačių naguose ims veistis grybelis;
• sergant diabetu. Sergantieji diabetu turi didesnę riziką užsikrėsti nagų grybeliu;
• kai pakinta odos pH;
• esant silpnam imunitetui;
• kuomet netinkamai nusausinamos pėdos po maudymosi ar sportinių užsiėmimų;
• dėl netinkamos nagų priežiūros;
• netinkama higiena, gausus prakaitavimas, spaudžianti, ankšta avalynė.

Dažniausi nagų grybelio simptomai:

• ištrupėjusi nago plokštelė;
• neįprastos baltos arba gelsvos spalvos linijos ant nago;
• normalų storį praradusi nago plokštelė arba nago paburkimas;
• sustorėjusi arba visai atšokusi nago plokštelė;
• paraudęs nago volelis;
• gali būti netgi pūliai po nago voleliu;
• užsikrėtus nagų grybeliu pasikeičia nagų spalva (jie gali būti gelsvi, pilkšvi ir nelygūs).

Nagų grybelio infekcija dažniau pažeidžia kojų nagus. Pagrindinės priežastys, darančios įtaką dažnesniam kojų nagų grybelio atsiradimui yra:

• tamsi terpė;
• šilta terpė;
• drėgna terpė.

Šie veiksniai yra idealios sąlygos plisti kojų nagų grybelio infekcijai. Deja, bet užsikrėsti galima labai lengvai: kartais užtenka silpnesnio imuniteto ir netinkamos kojų arba rankų nagų priežiūros. Užsikrėtus, reikalingas rimtas ir gana ilgas gydymas. Norint pasveikti reikia nemažai kantrybės. Gydymo metu, ligos eigą turėtų stebėti gydytojas specialistas.

Mitas apie odos „paruošimą” yra peneigtas gyd. onkodermatologo Viktoro Sidorovo iš Vilniaus Lazerinės dermatologijos centro.

Gyvename klimato zonoje, kurioje ne visuomet galime džiaugtis šiltais saulės spinduliais. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl mūsų regione yra tokios populiarios kelionės į šiltuosius kraštus. Ko gero dauguma, prisipažins, kad planuodami atostogos saulėtuose kurortuose, pirmiausia susimąstėte apie tokius dalykus kaip saulės įdegio losjonas, akiniai nuo saulės, kepurė ir t.t. Būsimi atostogautojai žino, kad intensyvi saulė pietų šalyse gali sukelti pavojingus odos nudegimus ir padidinti melanomos riziką. Tačiau kaip teigia gerai žinomas onkodermatologas gyd. Viktoras Sidorovas, dauguma yra klaidingai įsitikinę, jog apsilankymas soliariume, prieš išvykstant atostogauti, gali apsaugoti jų odą nuo skausmingų nudegimų saulėje ir padėti “paruošti” odą tikrosioms saulės vonioms paplūdimyje.

Gyd. V. Sidorovas pabrėžia, kad įsitikinimas, kad odą reikia “paruošti” atostogoms šiltuose kraštuose yra mitas. Deginimasis soliariumuose yra daug pavojingesnis ir klastingesnis negu deginimasis saulėje. Pasaulio Sveikatos Organizacija (PSO) nurodo, kad soliariume įgytas įdegis pasižymi apsauga, ne didesne nei 2-4 SPF faktorius turintis apsauginis kremas nuo saulės. O tokia menka apsauga yra niekinė ir neapsaugo Jūsų odos nuo žalingų UV spidulių.

Tyrimai rodo, kaddaugiau negu 63 % visų soliariumų lankytojųatostogų metu vistiek patiria nestiprius nudegimus saulėje.
Taip atsitinka todėl, kad soliariumų lempų filtrai šiek tiek sumažina odos nudegimų reakciją, tai reiškia, kad odos ląstelės gauną dvigubai didesnę dozę saulės spindulių radiacijos. Soliariumų salonai naudoja lempas, kurių šviesos spinduliuotė yra keletą kartą stipresnė negu natūralios saulės. Taip pat soliariumuose yra daugiau pavojingų UVA spindulių, kurie veikia odos giluminius sluoksnius.

UV spinduliai tiek nuo saulės, tiek nuo soliariumų yra itin pavojingi odai. Net vienas apsilankymas soliariume gali sukelti nepataisomą žalą odai, tačiau tai nėra pastebima iškart. Stipraus nudegimo saulėje ar deginimosi soliariume pasekmės gali pasirodyti tik po 10 – 20 metų. Ne visuomet ant odos esančios pūslės ar odos sluoksnio pleiskanojimas signalizuoja padarytą žalą odai, kadangi kartais padaryta žala net nėra matoma plika akimi. UV spinduliai veikia odos pigmentines ląsteles, kurios gamina melaniną, dėl kurio oda ir įgauna tamsesnį atspalvį. Bet odos tamsėjimas dėl padidėjusios melanino gamybos tėra odos gynybinė reakcija. Melaninas apsaugo odą nuo žalingų UV spindulių. Pastovus lankymasis soliariumuose kenkia kūno odai ir ant jos esantiems apgamams. Svarbu prisiminti, kad soliariumo lankytojai turi triskart didesnę riziką susirgti melanoma – vieną pavojingiausių odos vėžio formų.

Stipraus nudegimo saulėje ar deginimosi soliariumo pasekmės gali pasirodyti tik po 10 – 20 metų.
Be to, yra pastebėta, kad dažnai žmonės po apsilankymo soliariume atostogaujant yra linkę mažiau saugoti savo odą nuo nudegimų, nes mano, kad jų “apsauginis sluoksnis” įgytas soliariume juos apsaugos. Iš tiesų viskas yra priešingai: oda jau patyrė žalą apsilankymo soliariume metu ir žmogus vengdamas apsaugoti odą nuo papildomų nudegimų daro tik dar didesnę žalą. Todėl geriausia būtų vengti apsilankymų soliariume, prieš išvykstant atostogauti.

Gyd. Viktoras Sidorovas taip pat pastebi, kad paskutiniuoju metu žmonės vis sąmoningiau rūpinasi savo oda ir, atsižvelgiant į soliariumo sukeliamą žalą, vis mažiau lankosi soliariumuose. Siekiant kuo geriau atostogų metu apsaugoti odą nuo žalingų UV saulės spindulių, privartu prisiminti šias pagrindines apsisaugojimo priemones: devėti kūną dengiančius drabužius, kurie nedirgina odos, naudoti plataus spektro saulės įdegio losjoną, kurio indeksas yra SPF 30-50 ir kuris apsaugo nuo UVA ir UVB spinduliuotės. Saulės spinduliuotė yra pati aktyviausia vidurdienį, todėl yra patartina šiuo metu vengti tiesioginių saulės spindulių ir likti daugiau šešėlyje, taip pat nešioti akinius nuo saulės ir devėti kepurę arba skrybelę.

Daugiau informacijos apie melanomą ir kuriuose miestuose galite nuotoliniu būdu konsultuotis su Vilniaus lazerinio centro dermatologais rasite Dermtest puslapyje: www.dermtest.lt/mus-rasite

Perkopę trisdešimtuosius gyvenimo metus, žmonės pastebi, jog oda nebėra tokia elastinga, kokia buvo prieš keletą metų, joje po truputį daugėja raukšlių, atsiranda pigmentinių dėmių, išryškėja kapiliarai, oda nebešvyti taip, kaip anksčiau. Tačiau šiandien mokslui sparčiai žengiant į priekį, atsirado įvairiausių odos atjauninimo būdų. Vieną iš jų dabar Jums ir pristatysime.

PRP injekcijos – kas tai?

PRP – trombocitais praturtinta plazma (platelet rich plasma) – tai natūralus produktas, kuris yra gaunamas iš paties paciento kraujo. Kraujas yra imamas iš venos į sterilų mėgintuvėlį, kuris vėliau yra centrifuguojamas. Taip yra atskiriami leukocitai ir eritrocitai, paliekant išgrynintą kraujo plazmą kartu su joje likusiais trombocitais. Pastarieji išskiria aktyvius junginius (augimo faktorius ir kt.), kurie skatina audinių regeneraciją (atsinaujinimą), gijimą. Trombocitais praturtinta plazma yra suleidžiama į odą, taip paskatinamas odos atsinaujinimo procesas, ji tampa lygesnė, atjaunėja ir sustangrėja.

Kam naudojama PRP procedūra?

• Odos atjauninimui: mažina raukšleles, pigmentaciją ir pagerina odos tekstūrą.
• Plaukų slinkimo gydymui: stiprina plaukų šaknis ir skatina jų augimą.
• Randų mažinimui: gydo aknės randus, chirurginius randus ar strijas.
• Sąnarių gydymui: mažina skausmą ir pagerina audinių atsigavimą po traumų.

Gydymas ir gijimo trukmė

Nepakantiems skausmui asmenims nėra ko baimintis – PRP procedūra yra neskausminga, kadangi prieš ją atliekant oda yra patepama specialiu kremu, kuris veikia kaip anestetikas. Vis dėlto, nevalia pamiršti, kad skausmas kiekvienam yra skirtingai juntamas (vieniems jis būna stipresnis, kitiems – silpnesnis), todėl kai kurie asmenys procedūros metu gali jausti nedidelį diskomfortą. PRP procedūra gali trukti nuo 30 iki 60 minučių. O po jos oda būna jautri, paraudusi, kartais gali susidaryti nedidelės mėlynės, tačiau jos išnyksta per 4–7 dienas po procedūros.

Poveikis

Skirtingai negu sintetiniai užpildai, skirti lyginti atsiradusioms raukšlėms, trombocitais praturtinta plazma stimuliuoja kolageno gamybą viso Jūsų veido odoje, o ne tam tikroje vietoje. PRP injekcijos gali būti naudojamos norint atjauninti veido, dekoltė, kaklo srityse esančią odą. Tokios injekcijos gali sustangrinti bei išlyginti odos paviršių tose vietose, kuriose įprasti sintetiniai užpildai negali būti leidžiami.

PRP procedūros rezultatai

• Oda tampa glotnesnė, stangresnė ir spindinti jau po kelių savaičių.
• Plaukų augimas suaktyvėja per kelis mėnesius.
• Randai ir odos netolygumai mažėja, o odos tekstūra pastebimai pagerėja.

Kaip PRP procedūra atjaunina odą?

• Stimuliuoja kolageno gamybą – oda tampa stangresnė ir elastingesnė.
• Pagerina kraujotaką – odos spalva tampa šviesesnė ir tolygesnė.
• Skatina ląstelių atsinaujinimą – mažina smulkias raukšleles, randelius ir pigmentaciją.
• Drėkina odą iš vidaus, užtikrinant jos sveiką ir spindinčią išvaizdą.

PRP injekcijos – ne tik odai

PRP injekcijų procedūros gali būti taikomos ne tik odos atjauninimui, tačiau ir žaizdų gijimo skatinimui, randų, pigmentinių dėmių gydymui ir plaukų slinkimo bei plikimo stabdymui. Tačiau nevalia pamiršti, jog yra tam tikri faktoriai, kuriems esant PRP injekcijų atlikti negalima: kraujo krešėjimo sutrikimas, trombocitopenija, cukrinis diabetas, imunosupresija, kepenų funkcijos nepakankamumas, ūmios bei lėtinės infekcijos, autoimuninės ligos, nėštumas ir žindymas.

Trombocitais praturtintos plazmos injekcijos – vienas iš veiksmingiausių ir saugiausių būdų odos atjauninimui, jos stangrinimui, atnaujinimui bei raukšlių lyginimui. PRP injekciją galima švirkšti į tokias kūno vietas, kuriose sintetinių užpildų leisti negalima. Beje, PRP procedūros neturi šalutinio poveikio žmogaus organizmui, nes tai yra natūralus produktas, gaunamas iš paties paciento kraujo!

Ko tikėtis po PRP procedūros?

• Lengvo paraudimo ir patinimo, kuris praeina per 1–2 dienas.
• Gijimo procesų suaktyvėjimo, dėl ko oda atrodys šviesesnė ir jaunesnė po kelių savaičių.
• Jokių ilgos reabilitacijos laikotarpių – galima greitai grįžti į kasdienę veiklą.

Po PRP procedūros negalima

Po PRP procedūros rekomenduojama vengti fizinio krūvio, saunos, baseino, karštų vonių ir tiesioginių saulės spindulių bent 24–48 valandas. Taip pat negalima liesti ar spausti suleistų vietų, naudoti makiažo tą pačią dieną bei tepti odos stipriais kosmetikos produktais (pvz., retinoidais ar rūgštiniais serumais). Vengiant šių veiksnių sumažinama infekcijos rizika ir užtikrinamas efektyvesnis gijimo procesas. Jei po procedūros pasireiškia stipresnis skausmas ar patinimas – būtina kreiptis į gydytoją. Tinkamai prižiūrint odą, PRP efektas pasireiškia greičiau ir būna ilgalaikis.

Kiekvienas iš mūsų turime apgamų. Vieni – atsiradę visai neseniai, kiti – turimi nuo pat gimimo. Pamatę naują apgamą neretai susirūpiname – daugumai apgamai asocijuojasi su piktybiniais odos navikais ar kitomis ligomis. Kada laikas sunerimti, o kada nevertėtų jaudintis, aptikus dar vieną naują apgamą ant savo odos?

Atlikite apžiūrą namuose

Specialistai siūlo kartą per mėnesį atlikti apgamų ant odos apžiūrą namie ir siūlo metodą, kurio pagalba, galėsite nustatyti, ar verta sunerimti ir kreiptis pas gydytoją. ABCDEF metodas – tai plačiai dermatologų naudojamas būdas apgamų kilmei nustatyti. Kiekviena raidė reiškia tam tikrą kriterijų, pagal ką yra tiriami apgamai:

A kriterijus – asimetrija. Įsivaizduokite, jog lygia linija padalinate apgamą pusiau, ir sulenkiate jį per tą pačią liniją. Ar pusės sutampa? Jeigu ne – apgamas nesimetriškas;

B kriterijus – kraštų nelygumai. Sveiko, nepiktybinio apgamo kraštai turėtų būti lygūs;

C kriterijus – spalvos pakitimai. Nepiktybinis apgamas turėtų būti vienos spalvos. Jeigu pastebėjote, kad apgamas keičia spalvą ar yra ne vientisos spalvos, vertėtų kreiptis į dermatologą;

D kriterijus – apgamo diametras. Jis neturėtų viršyti 5 milimetrų;

E – apgamo kitimas. Stebėkite ar apgamas per tam tikrą laiką kinta ar ne. Jeigu odos darinys pakito – būtina kreiptis į specialistus;

F kriterijus – išskirtinumas. Apgamas nepanašus į visus kitus apgamus ant jūsų odos. Jeigu pastebėjote nors vieną iš čia išvardintų požymių – neatidėliokite, kreipkitės į dermatologą, kuris galės apžiūrėti jūsų apgamą, tiksliai nustatyti ir pritaikyti gydymo būdus.

Gydytojo apžiūra
Atminkite, jog tik kvalifikuotas specialistas gali nustatyti, ar tam tikri apgamai yra piktybiniai. Geriausia rinktis tokį specialistą, onkodermatologą, kuris turi daugiau nei 5 metų patirtį savo srityje, turi tinkamą įrangą ligoms nustatyti bei gydymui atlikti. Standartinis metodas – internete paieškoti atsiliepimų apie tam tikrus gydytojus dermatologus, įvairias klinikas – kuo daugiau teigiamų atsiliepimų, tuo patikimesnis gydytojas ar klinika. Nors metodas atrodo paprastas, tačiau daugeliu atvejų pasiteisina.

Apgamų patikros dažnumas
Kaip dažnai reikia tikrintis apgamus pas specialistus? Atsakymas priklauso nuo tokių faktorių kaip:

• kuris nors iš artimų šeimos narių, giminaičių sirgo/serga odos onkologinėmis ligomis;
• turite daugiau apgamų ant odos nei aplinkiniai;
• esate onkologinių ligų rizikos grupėje.

Taip pat gali būti papildomų rizikos faktorių, tokių kaip šviesi oda, šviesūs plaukai, mėlynos akys, daugiau kaip 50 apgamų ant jūsų kūno.

Tik atlikus patikrą pas dermatologą, jis galės jums pasakyti, kaip dažnai reikėtų tikrintis. Dažniausiai, pacientams užtenka pasitikrinti vieną kartą per metus, esant tam tikriems dariniams, gali reikėti lankytis kas 6 mėnesius, dar dažniau – kas 3-4 mėnesius. Verta paminėti, jog pasitaiko ir agresyvių melanomos formų, jos gali stipriai pablogėti per 3-4 mėnesius, todėl būtina kas mėnesį tikrinti apgamus namuose ir stebėti įtartinus odos darinius.

Kreipkitės į dermatologą
Yra nustatyta, jog būtent nuo 10 metų amžiaus pasireiškia įvairūs melanomos atvejai. Todėl nesant odos onkologinių susirgimų jūsų šeimoje, taip pat kitų rizikos faktorių, pirmas vizitas pas dermatologą turėtų būti, kai vaikui sukanka 10 metų. Jeigu gydytojas nenustatys nieko įtartino, užtenka vizito kartą per metus. Neverta panikuoti, vos tik atrasite naują apgamėlį ant jūsų ar vaiko odos – apgamai ant kūno atsiranda iki 30-45 metų amžiaus, todėl neverta pulti į paniką, tereikia atidžiai stebėti ir nepamiršti apžiūrėti apgamų kas mėnesį. Kilus įtarimams – kreipkitės į specialistus.

Apgamų šalinimas
Priklausomai nuo apgamo, yra skiriamas ir šalinimo metodas. Šioje situacijoje yra labai svarbi dermatologo patirtis, kadangi neteisingai parinkus apgamo gydymą, galima susidurti su tam tikromis komplikacijomis ar gydymo rizikomis. Jeigu apgamai nepavojingi, jiems nenustatyti jokie rizikos faktoriai – jie šalinami lazeriu, kadangi tai yra mažiausiai kosmetinių žymių paliekantis šalinimo būdas. Tačiau jeigu apgamas ar odos darinys pavojingas – jis šalinamas tik chirurginiu būdu. Jokių lazerių ir kitų šalinimo būdų specialistai nepataria. Neverta delsti, jeigu pastebėjote įtartiną apgamą ar odos darinį ant savo odos. Kuo greičiau kreipkitės į specialistą, kuris galės jūsų apgamą išsamiai ištirti ir skirti gydymą, jeigu toks bus reikalingas. Rūpinkitės savimi ir nepamirškite kas mėnesį atlikti apgamų patikros namuose.

Riebalų nusiurbimas yra viena populiariausių estetinių operacijų, kurios metu koreguojamos norimos kūno kontūrų formos. Dažniausiai moterys, ir ypač, po gimdymo, susidomi šia procedūra bei kreipiasi pagalbos į specialistus. Kaip žinia, po gimdymo pakinta moterų oda, apimtys ir pan.

Poodinius riebalus moterims po gimdymo ar dėl kitų priežasčių, specialistai rekomenduojama išsiurbti tik tokiose vietose, kuriose poodinių riebalų perteklius deformuoja kūno kontūrą.

Riebalų nusiurbimas atliekamas nuo sėdmenų, kojų, šlaunų ir nuo blauzdų. Viena aktualiausių moterims kūno sričių – pilvas – taip pat po gimdymo gali būti koreguojama. Liposakcija atliekama ir nuo rankų, pažastų srities ir virš liemens taip pat nuo veido, t. y. pagurklio nusiurbimas po smakru.

Riebalų nusiurbimas yra efektyvesnis pacientams, kurie turi sveiką ir nepraradusią elastingumo odą. Tokia oda po riebalų nusiurbimo operacijos greičiau susitraukia. Atlikti riebalų šalinimą bei mažinimą galima subalansavus mitybą (svarbi paskirta specialisto dieta), sportuojant, atliekant įvairius masažus bei specialias lazerio procedūras.

Riebalų nusiurbimas:
• skirtas kūno linijų koregavimui, bet ne pacientų, kenčiančių nuo nutukimo, lieknėjimui;
• nepašalina nutukimo priežasties;
• negydo viršsvorio, celiulito ir pan.

Riebalų nusiurbimo negalima atlikti, jeigu pacientas:
• serga cukriniu diabetu;
• turi kraujo apytakos sutrikimų;
• serga sunkiomis vidaus organų ligomis ir t.t.

Riebalų nusiurbimo metu įvedama speciali kiuretė ir pasinaudojant aparato vakuumu riebalai nusiurbiami iš operuojamos kūno vietos. Po riebalų nusiurbimo operacijos chirurgas užsiuva pjūvius odoje. Po riebalų nusiurbimo, pagrindinės komplikacijos yra:
• kūno kontūrų nelygumai, kurie atsiranda po netolygaus riebalų nusiurbimo;
• patinimas;
• žaizdų užteršimas ir kraujavimas;
• odos jautrumas ir pan.

Visiems, nusprendusiems atlikti riebalų nusiurbimo operaciją, pirmiausia, rekomenduojame neskubėti ir kreiptis į gydytoją specialistą, kuris, įvertinęs jūsų problemą, paskirs tinkamiausią gydymą, priežiūrą bei paaiškins tam tikrų procedūrų svarbą, jų pasekmes, rezultatus. Galbūt Jūs galite išvengti operacijos ir riebalų perteklių pašalinti lazeriniu būdu.

Lazeris – vienas universaliausių įrankių dermatologijos chirurgijos srityje. Jo pagalba galima šalinti kai kurias piktybinių odos navikų formas bei daugumą gerybinių odos navikų, tokius kaip apgamus, odos cistas, papilomas, keratomas bei kitus nepiktybinius odos darinius. Gijimas po procedūrų nėra sunkus, viskas vyksta greitai ir lengvai, tačiau specialistai, bet kokiu atveju, ragina laikytis tam tikrų taisyklių atliekant lazerines procedūras ar operacijas.

Šalinkite šaltuoju metų laiku

Gydytojai rekomenduoja odos darinius šalinti šaltuoju metų laiku, kadangi tokiu metu gijimas vyksta greičiau ir efektyviau. Taip yra dėl to, jog vasarą žmonės daugiau prakaituoja, praleidžia daugiau laiko saulėje, o šaltuoju sezonu saulės ir šilumos yra mažiau, todėl gijimo procesas yra daug sėkmingesnis ir lengvesnis. Saulės spinduliai skatina pigmentaciją, o šiluma – prakaitavimą, kuris yra vienas iš dažniausių infekcijos šaltinių. Dėl šių priežasčių rekomenduojama lazerines procedūras atlikti šaltųjų sezonų metu.

Gijimo trukmė
Dermatovenerologai teigia, jog šalinant įvairius odos darinius, jų gijimo procesas priklauso nuo to, kokio dydžio yra pašalintasis darinys. Jis gali trukti nuo dviejų savaičių iki mėnesio. Po lazerinės procedūros, odos paraudimas šalinimo vietoje gali išlikti ilgiau – nuo kelių mėnesių iki pusės metų. Odos darinius rekomenduojama šalinti jiems dar esant mažiems. Kuomet darinys didelis, jo šalinimo vietoje gali atsirasti randas.

Rekomenduojame
Aptikus įtartiną odos darinį ant savo kūno, būtina kreiptis į specialistus, kurie suteiks jums daugiau informacijos apie galimą gydymą ir odos darinių prevenciją. Nedelskite ir atlikite lazerines procedūras dar prieš įsibėgėjant šiltajam sezonui, taip išvengsite gijimo komplikacijų, odos randų rizikos bei kitų nepatogumų. Jeigu iškilo klausimų, nedvejokite ir užsukite į artimiausią kliniką specialisto konsultacijai.

Žiemą mūsų odai tenka atlaikyti daugybę išbandymų – vėjas, lietus, drėgmė, šaltis, šildomas patalpų oras ir kt. Visi šie faktoriai neigiamai veikia veido odą ir prisideda prie senėjimo proceso. Todėl artėjant šiltajam metų sezonui, būtina ją atgaivinti, sudrėkinti. Palepinkite savo odą, pažadinkite ją iš žiemos miego. Straipsnyje specialistai pataria, kaip paruošti savo odą ateinančiai vasarai.

Drėkinimas

Drėkinkite odą tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Gerkite daug vandens, venkite cukraus ir kofeino turinčių gėrimų. Vanduo padės išvalyti per žiemą susikaupusius toksinus jūsų organizme bei pasirūpinti pleiskanojančia ir išsausėjusia veido oda. Naudokite veido odai skirtus drėkinančius kremus ir losjonus. Kremo konsistenciją rinkitės tokią, kuri tinka Jūsų veido odos tipui: riebią odą turinčioms moterims rekomenduojami lengvesnės konsistencijos veido kremai, kurie nekemša porų, sausos odos savininkėms geriausiai tiktų riebesni, stipriau drėkinantys veido kremai yra skirti sausą ir jautrią odą turintiems žmonėms. Mineralais bei vitaminais praturtintos priemonės puikiai pamaitins ir prisotins odą reikiamomis medžiagomis.

Pasiruošimas saulės vonioms

Prieš eidami į lauką jau pavasarį, pradėkite naudoti kremus, skirtus apsaugoti odą tiek nuo UVA, tiek nuo UVB spindulių. Rekomenduojama naudoti kremus, kurių saulės apsauginis faktorius (SPF) – 30, o idealiausiu atveju – 50. Taip apsaugosite odą nuo onkologinių pakitimų, ankstyvo odos senėjimo bei pigmentacijos. Siekiant maksimalaus komforto patartina įsigyti daugiafunkcinę kosmetikos priemonę, kuri ir drėkina ir saugo tuo pačiu. Tačiau žinojimas, kada tepti kremą yra lygiai tiek pat svarbus, kaip ir jo naudojimas. Verta nepamiršti, jog apsauginį kremą reikia tepti apie pusvalandį iki kontakto su saulės spinduliais, o pakartotinai tepti kas 2-3 valandas.

Tam, kad dar labiau sustiprintumėte apsaugą nuo saulės spinduliuotės, specialistai rekomenduoja pradėti vartoti antioksidantus (vitaminas A, C, E, beta karotinas).

Kad ir kaip esate išsiilgę saulės, atminkite, jog dažnos saulės vonios kenkia jūsų odai, ją sendina, padidėja susirgimo vėžinėmis ligomis rizika. Nepamirškite reguliariai drėkinti odos tam, kad palaikytumėte ją sveiką ir švarią.

Kas yra celiulitas?

Celiulitas – tai jungiamųjų odos audinių pakitimai, kurių metu sutrinka mikrocirkuliacija ir limfos atitekėjimas, kaupiasi poodiniai riebalai. Jis pasireiškia nelygia, grublėta oda, kuri primena apelsino žievelę.

Ji prasideda nuo riebalinių ląstelių hipertrofijos, kurią sukelia moteriškieji hormonai, todėl pirmiausia pažeidžia reprodukcines zonas: pilvą, klubus, sėdmenis, šlaunis ir priklauso nuo menstruacijų ciklo, nėštumo ar menopauzės.

Su kūno svoriu celiulitas ne visada susijęs, nes jį turi ne tik apkūnios, bet dažnai ir lieknos moterys. Sutrikimas daugiau būdingas moteriškos lyties atstovėms, nes jos turi daugiau riebalinio audinio negu vyrai, tačiau pasitaiko atvejų, kuomet jis atsiranda ir vyrams, dažniausiai, dėl hormonų pusiausvyros sutrikimų.

Pagrindinė vyrų ir moterų celiulito atsiradimo skirtumo priežastis – skirtinga poodinio riebalinio audinio struktūra: vyrų jungiamojo audinio pertvaros, dalijančios riebalinį audinį į segmentus, yra pakreiptos kampu, o moterų – beveik vertikalios odos paviršiui. Todėl, padidėjus riebalinio audinio apimčiai, vyrų oda beveik nesikeičia, o moterų oda tampa nelygi.

Kodėl atsiranda celiulitas?

Celiulito atsiradimą lemia paveldėjimas, amžiaus pokyčiai, hormonų pusiausvyros sutrikimai, susilpnėjusi kasos arba skydliaukės funkcija, sutrikusi riebalinio audinio kraujotaka, medžiagų arba vandens ir druskų apykaita, antsvoris, aplinkos užterštumas, netinkama arba nesveika mityba ar dažnai patiriamas stresas.

Atsiradimo priežastys

Genetinis paveldimumas. Jeigu motinai yra celiulitas, didelė tikimybė, kad jis bus ir dukrai. Atsiradimą taip pat gali lemti figūros struktūra, nes jis būdingesnis nedidelio ūgio, moteriškais apvalumais galinčioms pasižymėti moterims, o aukštos ir lieknos jį turi rečiau. Rekomenduojama imtis prevencijos priemonių dar nepasirodžius pirmiesiems celiulito požymiams.

Stresas. Jo metu silpnėja imuninė sistema, sutrinka medžiagų apykaita, bei limfos tekėjimas. Vidaus organų veiklos sutrikimai atsispindi odoje. Sutrinka odos aprūpinimas deguonimi, maistinėmis medžiagomis. Taigi, sutrikus medžiagų apykaitai, pradeda kauptis vanduo bei riebalai.

Amžius. Laikui bėgant oda praranda elastingumą bei tonusą, sutrinka mikrocirkuliacija, dėl to jis atsiranda. Tačiau skirtingo amžiaus žmonių celiulito vystymosi greitis nevienodas – tam įtakos turi paveldimumas. Kai kurių moterų ši liga nevargina, o kitoms ji pasireiškia dvidešimties metų.

Mityba. Šiuolaikiniame, sparčiai besivystančiame pasaulyje, norint sutaupyti laiką, žmonės linkę valgyti greitai pagaminamą, nesveiką maistą. Remiantis atliktais tyrimais, paskaičiuota, kad sveikam žmogui reikia 5 gramų riebalų per dieną biocheminiams riebalų procesams. Perteklinis riebalų kiekis lydi organizmo nutikimą ir celiulito atsiradimą.

Mūsų klinika gali pasiūlyti procedūras, kurių metu celiulitas yra pašalinamas, o moterys gali džiaugtis lygia, nuo apelsino žievelės išsilaisvinusia, oda.

Specialistai pataria, jog, norint pasirinkti efektyvų būdą kovai su celiulitu, pirmiausia, reikia nustatyti jo stadiją:

Pirmoji – celiulitas matomas tik suspaudus odą. Tokiu atveju tinka masažai ir įvyniojimai, aparatinės metodikos;

Antroji – požymiai matomi stovint, o atsigulus – išnyksta. Tuomet galima taikyti masažą, tačiau jo efektyvumas bus mažas, todėl geriausia rinktis aparatines metodikas;

Trečioji – celiulito požymiai matomi tiek stovint, tiek gulint. Tinkamiausias būdas gydyti celiulitą šioje stadijoje – smūginės akustinės bangos terapija;

Ketvirtoji – stovint ir gulint, galima matyti stambius poodinius mazgus. Tokiu atveju, rekomenduojama smūginės akustinės bangos terapija, Cavifast, Exilio procedūros arba operacinis gydymas.

Įvertinus celiulito stadiją, specialistai rekomenduos veiksmingiausius gydymo metodus. Šiuo metu klinikoje yra siūlomi šie metodai celiulito gydymui:

Smūginės akustinės bangos metodas
Šios procedūros taikymo metu, neskausmingai, efektyviai ir saugiai galima pašalinti 2-4 stadijos celiulitą. Neoperacinės smūginės liposakcijos metu, smūginė banga veikia audinius iki 6 centimetrų kūno gylio, nesuardant paties audinio. Riebalinės ląstelės turinys lengvai praeina pro ląstelės sienelę ir pasišalina per limfagysles ir kraujagysles. Tai yra saugiausias ir sveikiausias riebalų pašalinimo būdas.

Limfodrenažinis masažas
Šis masažas atliekamas tada, kai pakinta riebalinis odos audinys. Limfodrenažinio masažo tikslas – sumažinti riebalinio sluoksnio apimtį bei atlaisvinti fibrozines pertvaras, kad oda pradėtų lygėti. Jis taip pat efektyviai mažina kraujosrūvas, slopina randėjimą, mazgų susiformavimą. Puikiai suderinamas su smūginės akustinės bangos metodu.

CAVIFAST 2
Tai vienas naujausių būdų 3 ir 4 stadijų celiulito gydymui. Gydant šiuo būdu, naudojamos žemo dažnio ultragarso bangos, kurios paveikia riebalų ląsteles. Šių bangų veikiami, ląstelėse susidarę burbuliukai, silpnina jų membranos tvirtumą, leisdami išeiti trigliceridams ir taip sumažindami riebalinių ląstelių tūrį.

Exilis – nechirurginis riebalų šalinimo metodas
Naudojant radiodažnuminę ir ultragarso energiją, sumažinamas riebalinis audinys. Procedūros metu naudojamos radijo bangos kaitina ir sušildo odą ir riebalines ląsteles. Tai vienas pirmųjų gydymo metodų, kurio pagalba, be chirurginės intervencijos, galima sumažinti kūno apimtis.

Nors yra žinoma daugybė metodų, skirtų kovoti su celiulitu, pradedant įvairiais įvyniojimais, baigiant chirurginėmis operacijomis, svarbiausia yra tai, jog tik specialistai gali nustatyti ir pritaikyti tinkamiausią metodą jam gydyti. Nebijokite konsultuotis ir teirautis informacijos. Mūsų gydytojai atsakys į visus Jums rūpimus klausimus bei suteiks išsamias konsultacijas prieš ir po procedūrų.

Meta terapija – tai naujas metodas, padedantis drėkinti, atjauninti ir atnaujinti odą. Ši terapija veiksmingai padeda sumažinti odai senstant atsirandančias raukšleles ir kovoti su kitais odos senėjimo požymiais.

Kaip ji veikia?

Naudojant Dermatude Meta-Ject FX 50 įrenginį ir rankinį valdiklį, kuriame integruotos itin plonos adatėlės, odoje padaromos mikro perforacijos. Adatų atspaudas su aštuoniolika mikro adatėlių, 100-120 injekcijų per sekundę greičiu, padaro tūkstančius mikroperforacijų. Šis adatų atspaudas su lanksčios galvutės technologija ir banguotu atspaudo paviršiumi garantuoja, jog adatėlės įsiskverbs tolygiai nors odos paviršius ir būtų nelygus. Šios mikroperforacijos sukelia nestiprų paviršinį odos pažeidimą, kuris aktyvuoja natūralius odos atkūrimo procesus. Tokiu būdu stimuliuojama kolageno ir elastino gamyba. Taip pat procedūros metu oda yra veikiama aktyviomis veikliosiomis medžiagomis, kurios veikia labai tiksliai, specifiškai ir atitinka odos tipą bei gydymo tikslą.

Privalumai

Meta terapija – specialistų pripažinta kaip saugiausia ir natūraliausia iš invazinio pobūdžio procedūrų. Ji garantuoja, jog oda nebus sužalota, bei joje neatsiras randų. Yra išskiriama daug šios procedūros privalumų, tokių kaip:

• neskausminga bei trumpa procedūra;
• rezultatai tampa matomi labai greitai; per vieną sekundę yra atliekama iki 2000 perforacijų;
• veikliosios medžiagos maksimaliai patenka į odą;
• anestezija šiai procedūrai atlikti nėra reikalinga;
• po procedūros pacientas gali užsiimti savo numatyta veikla;
• makiažą naudoti galima jau kitą dieną po procedūros.

Kam skirta meta terapija?

Meta terapija veiksminga odos drėkinimui, raukšlelių (kaktoje, aplink akis, aplink burną) mažinimui, odos struktūros gerinimui, porų sutraukimui, kaklo, dekolte srities jauninimui, randelių gydymui. Ji taip pat gali būti taikoma skirtingiems odos tipams: drėgmę praradusiai, brandžiai, sausai, sutrūkinėjusiai, suglebusiai, pažeistai odai.

Jeigu esate nepatenkinti savo odos būkle, norite panaikinti nuo senėjimo atsiradusias raukšles, atgaivinti, atjauninti odą – išbandykite meta terapijos procedūras, kurios yra efektyvios, jų rezultatai tampa matomi labai greitai, o užsiimti savo numatyta veika galite tuoj pat po procedūros. Daugiau apie meta terapiją galite skaityti: https://www.lazeriniscentras.lt/lt/paslaugos/meta-terapija

Karpos – tai labiausiai paplitęs virusinis odos susirgimas. Net 75 proc. – tiek žmonių bent kartą gyvenime yra susidūrę su šia nemalonia odos problema. Šio virusinio susirgimo metu odoje atsiranda baltos arba šviesiai pilkšvos spalvos, nelygiu paviršiumi mazgelių, vadinamų karpomis.

Šiam virusui atsirasti įtakos turi:

• sausa oda;
• padidėjęs prakaitavimas;
• sutrikusi kraujotaka.

Karpos gali atsirasti bet kuriose kūno vietoje. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai tik kosmetinis defektas, tačiau, kai kurių tipų virusų sukeltos karpos ilgainiui gali tapti piktybinėmis. Laukti, kol situacija pablogės – negalima. Vos atsiradus šiai problemai reikėtų kreiptis į medikus. Pagrindinės karpų rūšys yra:

• paprastos karpos – jų forma yra apvali, o ant odos gali išsidėstyti 3-7 mm plote. Jos ant paviršiaus paplinta plačiai, yra aiškiai matomos. Dažniausios atsiradimo vietos – rankų pirštai bei veidas.
• seborėjinės karpos – odos dariniai, dažniausiai atsirandantys plaukuotoje galvos dalyje, antakių, pečių, krūtinės, nugaros srityje. Seborėjinės karpos dar kitaip vadinamos senatvinėmis karpomis. Žmogui sulaukus 40-50 metų, ant odos matosi plokščios pilkos arba rudos, juodos spalvos dariniai.
• siūlinės karpos – ši karpų rūšis dažnesnė vyrams. Pažastų, kaklo ar akių vokų srityje išaugusios karpos primena plonus, minkštus bei nelygius odos paviršiaus spenelius. Jeigu siūlinė karpa netyčia pažeidžiama, ji gali tapti pilkšvos,pilkos arba net juodos spalvos.
• plokščiosios karpos – tai jaunatvinės karpos. Šios plokščiosios karpos yra labai smulkūs, apvalūs (iki 3 mm.) ir su lygiu paviršiumi mazgeliai. Dažniausiai jos atsiranda ant veido ir dilbių srityje jauniems žmonėms.
• padų karpos – ši rūšis dažnai painiojama su nuospaudomis. Dėl nepatogios, nelaidžios orui avalynės, ant kulnų bei pėdų priekyje gali pradėti formuotis karpos. Jos paprastai yra jautresnės, jas minant jaučiamas skausmas. Taip yra dėl to, kad jos yra linkusios ragėti, yra plokščios.

Karpas galima gydyti keliais būdais. Tik atsiradus karpai, žmonės pirmiausia bando jas šalinti įvairiais tepalais, lakais, pleistrais bei rūgšties tirpalais. Jeigu šios priemonės nepadeda ir karpos vėl atsinaujina, tik tada sunerimsta ir kreipiasi į gydytojus dermatologus. Pradžioje gydytojai įvertina situaciją ir nustato karpos rūšį. Po to skiriamas atitinkamas gydymas. Karpoms gydyti taip pat gali būti skiriamas medikamentinis gydymas. Paskutiniu metu karpas vis dažniau žmonių šaldo skystu azotu arba atlieka lazerinę procedūrą. Lazerio procedūros yra pačios veiksmingiausios, nes po šalinimo procedūros oda gausiai nekraujuoja ir nerandėja. Žinoma, susidūrusiems su šia problema, reikia neužmiršti, kad svarbu stiprinti imunitetą ir neskubėti gydytis patiems namuose, nes kai kurių tipų virusų sukeltos karpos ilgainiui gali tapti piktybinėmis.

Į žmogaus organizmą patekus papiloma virusui, sukeliama infekcija, kuri labai greitai pasimato ir akivaizdžiai, ant odos atsiradus išaugoms. Tokie odos dariniai vadinami karpomis ir jie gali atsirasti be kokioje kūno vietoje. Ši problema sukelia ne vien diskomfortą, bet ir gadina estetinį vaizdą, jeigu atsiranda aiškiai matomoje kūno vietoje. Kaip išnaikinti karpas jų atsikratyti ir kokios veiksmingiausios natūralios gydymo priemonės?

Svarbu nepamiršti, kad karpų naikinimas namuose taip pat gali būti veiksmingas. Daugelis rekomenduoja išbandyti įvairias liaudiškas priemones ir tik kraštutiniu atveju kreiptis į specialistus dėl chirurginio ar lazerinio gydymo. Visgi, mes patariame nelaukti kraštutinio atvejo ir pabandžius karpų naikinimą namuose bei negavus teigiamo efekto, nedelsiant kreiptis į gydytoją dermatologą.

Yra nemažai būdų ir priemonių nuo karpų. Dažniausiai karpų gydymui naudojama priemonė – ugniažolė. Nulaužus ugniažolių stiebelius, jų galuose išsiskiriančiomis sultimis reikia tepti karpą kelis kartus per dieną. Kantriai tepant po dešimties dienų karpa turėtų išnykti. Ugniažolė nuo karpų yra viena veiksmingiausių liaudies medicinos priemonių.

Taip pat nuo karpų dažnai naudojamas obuolių sidro actas bei citrinos sultys. Karpų naikinimas actu ar citrinų sultimis suminkština odą, o karpa paprasčiausiai nukrent. Karpų gydymas actu arba citrinų sultimis dažniausiai užtrunka kelias savaites. Taip pat namuose galima bandyti gydytis ir raudono šermukšnio uogomis, kiaulpienių, česnakų sultimis, melisos žolelėmis ir kitomis priemonėmis. Gydimuisi nuo karpų galima naudoti ir gluosnio medienos dervą sumaišius su actu iki vientisos masės ir tepant ant atsiradusių karpų. Šis mišinys išdžiovina karpą ir ji nukrenta.

Jeigu nepadeda jokios liaudiškos priemonės, namuose galima gydytis ir vaistais. Vaistinėse galima įsigyti įvairiausių vaistų, tai gali būti:

• tepalai;
• geliai;
• tirpalai;
• specialūs šaldantys preparatai.

Visų šių karpų sudėtyje yra salicilo bei kitų rūgščių. Uždėtos ant karpos, veikliosios medžiagos pamažu ima tirpdyti karpą sudarančias ląsteles. Gydantis vaistais ląstelės sluoksniuojasi ir karpa pamažu nusilupa.

Labai svarbu žinoti, kad natūraliais gydymo metodais namuose ir įsigytais vaistais karpas šalinti galima ne visais atvejais, nes karpos gali tapti piktybinėmis. Netinkamas karpų gydymas namuose gali tik pabloginti padėtį ir dar labiau pažeisti odą. Taigi, jeigu karpa pasižymi šiomis savybėmis ir yra:

• skausminga;
• kraujuoja;
• lengvai pažeidžiama;
• karpos skersmuo didesnis nei 10 mm.

Reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją dermatologą dėl tinkamo gydymo bei priežiūros paskyrimo.

Celiulitas – tai poodinio sluoksnio uždegimas, kurio metu pakinta riebalinis audinys. Dėl šio riebalinio audinio pokyčio odos paviršiuje atsiranda smulkių kauburėlių ir oda tampa panaši į apelsino žievelę. Celiulitas yra daugelio moterų problema, nors vis dažniau celiulitu skundžiasi ir vyrai.

Taigi, kaip atsikratyti celiulito rūpi tiek moterims, tiek vyrams. Celiulito atsiradimą skatina:

• šaltis;
• traumos;
• cheminiai veiksniai;
• vidaus ligos;
• celiulitas gali būti ir paveldimas.

Celiulitui yra būdingi struktūriniai pasikeitimai poodiniame riebaliniame sluoksnyje, kurie sutrikdo limfos tekėjimą bei mikrocirkuliaciją. Dažniausiai celiulitas atsiranda:

• šlaunų srityje;
• juosmens dalyje;
• pilvo srityje;
• sėdmenų srityje;
• viršutinėje rankų dalyje ir kakle.

Celiulito gydymo priemonių yra pačių įvairiausių, tačiau atsirinkti, kaip atsikratyti celiulito ir tinkamai prižiūrėti savo odą, yra be galo sunku, nes tiek žiniasklaidoje, tiek įvairiuose straipsniuose siūloma begalė gydymo metodų. Iš visos gausybės pasiūlymų rasti tinkamą ir sveikatos nežalojantį būdą – tikrai nelengva.

Norint atsikratyti celiulito ar jį sumažinti bei panaikinti, reikėtų imtis tam tikrų priemonių ir iš esmės sugriežtinti savo dienos rėžimą bei apsiginkluoti ryžtu:

1. sureguliuoti mitybą, nes celiulitą provokuoja augalinio maisto trūkumas ir greitas maistas. Į savo mitybos racioną reikia pridėti didesnį kiekį daržovių bei baltiminių produktų;
2. per dieną išgerti daugiau kaip aštuonias stiklines vandens, jeigu nėra problemų su inkstais;
3. būti fiziškai aktyviam, atlikti mankštas;
4. atlikti anticeliulitinius masažus, nes jie reikalingi išlaikyti pasiektą rezultatą;
5. galima vartoti specialus papildus ir kitus vaistus, bet tik pasikonsultavus su gydytoju specialistu;
6. galima atlikti specialias lazerio procedūras, mažinančias celiulitą bei jo susidarymą ir padedančias jo atsikratyti.

Norint tinkamai gydyti bei panaikinti celiulitą, reikia suvokti, kad gydymas bus efektyvus tuo atveju, jeigu kompleksiško gydymo laikomasi atsakingai. Taip pat būtina įsiminti paprastą taisyklę: vien galvoti, kaip atsikratyti celiulito nepakaks, nes reikės įdėti ir daug pastangų.

Šiuo metu su celiulitu kovojantiems asmenims kvalifikuoti specialistai teikia profesionalią pagalbą. Turint šią problemą vykite pas specialistą, kuris paskirs Jums patį tinkamiausią gydymo būdą ir priemones. Svarbu nepamiršti, kad celiulitas yra ne tik estetinė problema, bet ir rizika ateityje, vyresniame amžiuje, susirgti įvairiomis venų kraujotakos ligomis, tokiomis, kaip venų varikozė ir pan.

Celiulitas – tai jungiamųjų odos audinių pakitimai, kurie pasireiškia nelygia, grublėta oda. Dažniausiai celiulitas atsiranda tuomet, kai atsiranda struktūriniai pasikeitimai poodiniame riebaliniame sluoksnyje, kurie sutrikdo limfos tekėjimą ir mikrocirkuliaciją.

Celiulito naikinimas namuose yra aktualus visiems, susidūrusiems su šia problema ne tik dėl netinkamo estetinio vaizdo, jaučiamo diskomforto, bet ir dėl galimų komplikacijų ir kitų ligų, kurias išprovokuoja bei sukelia celiulitas.

Celiulito atsiradimo ir susidarymo priežastys nėra aiškios, bet gydymo būdų išnaikinti susidariusį celiulitą yra gana nemažai. Celiulito naikinimui namuose galima išbandyti daug įvairių priemonių:

• celiulitą galima naikinti masažais, problemines kūno vietas galima masažuoti tiek rankomis, tiek įvairiais masažuokliais;
• celiulitui pašalinti galima naudoti įvairius anticeliulitinius kremus. Kremus reikia naudoti reguliariai, juos reikia įtrinti masažo metu arba pagal tam tikrus specialisto nurodymus;
• jūros dumbliai gydo ir šalina celiulitą, galima pasigaminti specialius kompresus ir tepti vietas, kuriose pasireiškė celiulitas. Jūros dumblius reikia užpilti karštu vandeniu ir palikti 20 min. Tada sumaišyti juos su citrusinių vaisių eterinio aliejaus šaukštu bei kiaušinio tryniu;
• celiulitą galima gydyti ir kavos tirščiais bei įvyniojimais. Kavos tirščiais reikia ištepti vietas, kuriose pasireiškė celiulitas ir apvynioti maistine plėvele bei palaikyti 1 val. laiko. Įvyniojimus reikėtų atlikti kas dvi ar tris dienas. Viso reikėtų atlikti dešimt įvyniojimų;
• medus mažina celiulitą. Tereikia atlikti masažą su medumi, kurio metu šildoma oda, ir poodiniai sluoksniai padeda išskaidyti riebalų sankaupas bei pašalinti susikaupusius toksinus;
• celiulitą namų sąlygomis galima gydyti ir moliu. Molis ir jo kompresai gerina kraujotaką, šalina uždegiminius procesus, gerina medžiagų apykaitą bei stimuliuoja ląstelių metabolizmą.

Visos šios natūralios priemonės namų sąlygomis padeda naikinti ar sumažinti atsiradusį ir ramybės neduodantį celiulitą. Svarbu nepamiršti, kad jeigu celiulito naikinimas namuose yra neveiksmingas, visada galima kreiptis į specialistus, kurie paskirs Jums tinkamą medicininį gydymą, t. y. lazeriu atliekamas procedūras, kurios yra pačios veiksmingiausios bei efektyviausios.

Odos vėžys – tai labiausiai paplitusi vėžio rūšis. Odos vėžį išgydyti yra lengviau nei kitų organų vėžio tipus, kadangi tai nesunkiai pastebimas bei diagnozuojamas navikas (priešingai negu vidaus organų piktybinis susirgimas), bet gydymo sėkmę labiausiai nulemia ankstyva ligos diagnostika ir tinkamai parinktas gydymo metodas.

• Bazalioma (sinonimai- bazalinių ląstelių karcinoma, bazinių ląstelių karcinoma, pamatinių ląstelių karcinoma)
• Odos plokščialąstelinė karcinoma
• Melanoma

Karcinomos simptomai

Bazalinė karcinoma ir plokščialąstelinė karcinoma – tai dažniausios odos vėžio formos, kurių simptomai dažnai būna nepastebimi ankstyvoje stadijoje. Bazalinė karcinoma dažniausiai pasireiškia kaip blizgantis mazgelis ar žaizdelė, kuri ilgai negyja, kraujuoja ar šlapiuoja, kartais atrodo lyg perlinis gumbelis su kraujagyslių tinklu. Ji dažniausiai atsiranda veido, kaklo ar ausų srityse. Plokščialąstelinė karcinoma dažniausiai atrodo kaip kieta, pleiskanojanti dėmė ar mazgelis, kuris laikui bėgant gali virsti atvira, skausminga opa. Ji gali formuotis ne tik saulės paveiktose vietose, bet ir randų ar lėtinių žaizdų srityse. Ankstyvas šių karcinomų atpažinimas lemia gydymo sėkmę.

Dažniausiai pasitaiko iš pamatinių (bazinių) epitelio ląstelių išsivystęs navikas, kuris vadinamas bazalioma. Bazalioma sudaro apie 70 proc. visų odos vėžio atvejų. Šis navikas sudarytas iš pakitusių epidermio (išorinio odos sluoksnio) pamatinio sluoksnio ląstelių. Gera žinia ta, jog bazalioma niekada neduoda metastazių į kitus vidaus organus. Užtat navikas auga invaziniu būdu į greta esančius audinius ir struktūras, tad tokiu būdu pažeidžiami greta esantys organai (jeigu bazalioma nediagnozuojama ir negydoma laiku).
Retesnė forma (apie 20 proc. visų odos vėžio atvejų) yra plokščialąstelinis vėžys, sudarytas iš pakitusių ląstelių, vadinamų keratinocitais. Šios ląstelės taip pat priklauso epidermio sluoksniui, tačiau yra išsidėsčiusios aukščiau už pamatines ląsteles, kurioms pakitus formuojasi bazalioma.

Trečia ir rečiausia forma – melanoma. Melanoma – tai pavojingiausia odos liga, piktybiškiausia odos vėžio forma, kuri sudaro apie 10 proc. odos vėžio atvejų. Melanomą sudaro piktybiškai pakitusios pigmentinės odos ląstelės, vadinamos melanocitais. Kuo vėliau nustatoma ligos diagnozė, tuo blogesnė išgyvenamumo prognozė. Melanoma yra pati agresyviausia odos vėžio forma, todėl geriausi gydymo rezultatai pasiekiami, kai liga nustatoma anksti.

Odos vėžiu dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės, moterys dažniau nei vyrai ar vaikai. Atskirti odos vėžį padeda tam tikri, specifiniai odos darinio simptomai. Vėžio simptomai pasireiškia skirtingai, priklausomai nuo odos vėžio tipo (o kartu ir jį sudarančių ląstelių).

Kokie yra pagrindiniai odos vėžio – melanomos simptomai?

Odos vėžio pirmieji požymiai – tai dėmės ar mazgeliai odoje, kurie laikui bėgant pradeda didėti, pradeda keistis jų forma, spalva. Būtent tada, kai pastebite pirmuosius simptomus, kuomet darinys didėja, keičiasi bei įgauna netaisyklingą formą, spalvą, darosi nesimetriškas, ima niežėti skaudėti, reikėtų sunerimti ir kreiptis į specialistą konsultacijos dėl diagnostikos bei gydymo paskyrimo.
Pagrindiniai odos vėžio simptomai yra šie:

• išopėjęs odos mazgelis ar mazgas;
• opelė su gelsvu šašu;
• odos mazgelis su voleliu;
• kremzlės kietumo odos mazgelis;
• odos gruoblėtumas;
• padidėję greta esantys (sritiniai) limfmazgiai;
• infekuota opa- ilgai neužgyjanti žaizdelė, kuri gali pakraujuoti, retkarčiais pūliuoti, o laikui bėgant ir didėti.

Kiti svarbūs odos vėžio požymiai:

• Netaisyklingų kraštų apgamas, ypač, jei dar ir apgamo spalva nevienoda (t. y., apgame yra 3 spalvų kombinacija), nevienodas paviršiaus reljefas
• Ilgai negyjanti opa
• Kraujuojantis, niežtintis apgamas
• Didėjantis apgamas
• Apgamas, keičiantis savo spalvą, formą, paviršiaus reljefą

Svarbu atkreipti dėmesį, jos odos vėžys gali atsirasti nebūtinai tose kūno vietose, kurios gavo daugiausiai saulės ultravioletinių spindulių. Kartais navikų atsiranda ir delnų, padų srityse bei kitose dažniausiai rūbais pridengtose kūno srityse. Be to, odos vėžys gali susiformuoti ir iš prieš tai sveikai atrodžiusios odos, o nebūtinai tik iš apgamo.

Laiku ligai užbėgti už akių padeda tai, kai pacientai savarankiškai 1 kartą per mėnesį patys apsižiūri savo apgamus. Svarbu apžiūrėti ir tokias vietas kaip delnai, padai, pažastys, užausio sritys ir kitas sunkiau matomas kūno vietas (galite paprašyti namiškių, kad padėtų). Be to, reikia atkreipti dėmesį tiek į esamus apgamus (ar jie nekinta), tiek ir į naujus odos darinius. O pastebėjus bet kokį, kad ir mažiausią įtarimą keliantį odos darinį, nedelsti ir pasikonsultuoti su gydytoju specialistu.

Koks yra odos vėžio gydymas?

Odos vėžio gydymas ir jo būdai bei galimybės priklauso šių veiksnių:

• odos vėžio rūšies;
• odos vėžio stadijos;
• konkretaus gydymo metodo šalutinio poveikio;
• paciento sveikatos būklės, amžiaus;
• naviko dydžio, formos, vietos.

Melanomos tyrimai

Pagrindinis odos vėžio gydymo būdas – tai chirurginė operacija, kuomet navikas pašalinamas sveikų audinių ribose. Dažniausiai chirurginis gydymas atliekamas vietinės nejautros sąlygomis. Apgamas pašalinimas chirurgiškai, žaizda susiuvama, uždedamas tvarstis. Pašalintas apgamas iškart išsiunčiamas histologiniam tyrimui, kad mikroskopu būtų įvertintos jį sudarančios ląstelės. Po operacijos reikalingi reguliarūs perrišimai. Siūlai dažniausiai pašalinami 10- 12 dienų po operacijos. Maždaug per tiek laiko gaunamas ir apgamo histologinio tyrimo atsakymas. Tolesnė paciento gydymo ir stebėjimo taktika aptariama individualiai su pacientu, priklausomai nuo histologinio tyrimo rezultatų. Tuomet, pagal poreikį nusprendžiama ir tolesnė paciento gydymo ir stebėjimo taktika, pvz.:

• Reguliarūs kontroliniai vizitai pas gydytoją stebint dėl darinio atsinaujinimo, naujų piktybinių darinių atsiradimo;
• Bendri ir specifiniai kraujo tyrimai;
• Instrumentiniai tyrimai (pvz., krūtinės ląstos rentgenograma, vidaus organų echoskopija ir kiti tyrimai pagal konkrečią situaciją).

Melanomos gydymas lazeriu

Alternatyvus odos vėžio gydymo būdas – gydymas lazeriu arba fotodinamine terapija. Lazerinio gydymo metu, siauras, didelio intensyvumo šviesos spindulys panaikina išoriniame odos sluoksnyje atsiradusius ikivėžinius darinius. Retesniais atvejais odos vėžio gydymui atliekama krioterapija, kuomet nedideli ir paviršiniai odos navikai šalinami šaldant. Na, o chemoterapinis gydymas gali būti taikomas tuomet, kai yra išplitusios melanomos atvejis, t. y. į limfmazgius ar kitus vidaus organus išplitęs vėžys. Prieš tai būtinas detalus ištyrimas, skiriami specifiniai laboratoriniai kraujo tyrimai bei vaizdiniai (instrumentiniai) tyrimai siekiant įvertinti naviko išplitimą (metastazes).

Odos vėžio požymiai

Pirmieji požymiai yra labai apgaulingi, o jų pobūdis priklauso nuo vėžio rūšies bei stadijos. Pirmiausia reikėtų atsižvelgti bei atkreipti dėmesį į odos pokyčius. Labai dažnai odos vėžys turi panašius požymius:
žaizdelė arba dėmė ant odos, kuri neužgyja net per keturias savaites;
spuogas arba žaizdelė ant odos (juos dažniausiai niežti, skauda, kartais jie apsitraukia šašu arba net ir kraujuoja ilgiau nei keturias savaites);
išopėję odos ploteliai, kurie atsiranda dėl neaiškios priežasties ir negyja ilgiau nei keturias savaites.

Pagrindinė priežastis, kuri lemia odos vėžio atsiradimą yra ultravioletinių saulės spindulių poveikis odai bei tam tikras žmogaus pigmentinis tipas. Taip pat ir deginimasis soliariumuose bei chemikalų naudojimas pramonėje.

Jeigu pastebite pirmuosius požymius arba bent vieną iš jų, kuomet:

• odos darinys didėja;
• odos darinys keičiasi bei įgauna netaisyklingą formą;
• odos darinys pakeičia spalvą;
• odos darinys darosi nesimetriškas;
• odos darinį niežti bei ima skaudėti.
• Vertėtų sunerimti ir kreiptis į specialistą pagalbos dėl diagnostikos bei gydymo paskyrimo, nes tik tinkamai paskirtas gydymas gali užkirsti kelia tolimesniam ligos progresavimui.
• Mūsų klinikoje gydytojai atlieka svarbius odos vėžio diagnostikos tyrimus:
• dermatoskopinį tyrimą;
• siaskopinį tyrimą;
• odos biopsiją;
• histologinį tyrimą;
• citologinį bei kitus tyrimus.

Taigi, jeigu pastebėjote, kad darinys didėja, keičiasi, įgauna netaisyklingą formą, spalvą, darosi nesimetriškas, niežti bei ima skaudėti, kraujuoti, ilgai negyja, kreipkitės į gydytoją specialistą, kuris atliks jums būtinus tyrimus, diagnostiką bei paskirs patį efektyviausią gydymo metodą.

Kur prasideda odos vėžys?

Odos vėžys gali prasidėti įvairiose odos vietose, tačiau dažniausiai paveikia sritis, kurios yra nuolat veikiamos saulės spindulių. Tai apima:

• Veidą, kaklą ir rankas – šios vietos dažniausiai gauna didžiausią ultravioletinių (UV) spindulių kiekį.
• Kojas – moterims melanoma dažniausiai aptinkama ant kojų.
• Galvos odą – vyrams dažniau pastebima odos vėžio pradžia ant plaukų praretėjusių vietų.
• Tačiau odos vėžys gali atsirasti ir saulės nepaveiktose vietose, pavyzdžiui, tarp pirštų, po nagais, lytinių organų srityje ar ant padų.

Melanomos rizikos veiksniai

Melanoma yra viena pavojingiausių odos vėžio formų, ir jos išsivystymo riziką gali didinti šie veiksniai:

• UV spindulių poveikis
  • Ilgalaikis buvimas saulėje be apsaugos.
  • Dažnas soliariumų naudojimas.

• Genetinė predispozicija
  • Giminėje buvę melanomos atvejai.
  • Specifiniai genų mutacijų paveldėjimai.
    
• Daug apgamų ar displastinių apgamų
  • Žmonės, turintys daugiau nei 50 apgamų, turi didesnę riziką.
  • Dideli ar nelygios formos apgamai taip pat kelia didesnį pavojų.

• Šviesi oda, plaukai ir akys
  • Žmonės su šviesia oda, linkę degti saulėje, yra labiau pažeidžiami.

• Ankstesnė odos vėžio istorija
  • Asmenys, kurie jau yra sirgę odos vėžiu, turi didesnę tikimybę susirgti pakartotinai.

• Sumažėjęs imunitetas
  • Susilpnėjusi imuninė sistema, pvz., dėl tam tikrų ligų ar vaistų, padidina melanomos riziką.
    
• Didelė UV spinduliuotės dozė vaikystėje
  • Vaikystėje patirti saulės nudegimai sukelia ilgalaikę žalą odai, padidindami melanomos riziką suaugus.

Melanomos prevencija

Daugumoje atvejų odos vėžio lengviau išvengti negu jį gydyti. Pateikiame rekomendacijas, kurių laikymasis apsaugo odą nuo žalingų UV spindulių poveikio ir mažina tikimybę susirgti odos vėžiu.

Būkite pavėsyje. Saulė aktyviausia tarp 10 ir 14 valandos, todėl tuo metu venkite eiti į lauką. Prisiminkite: jeigu Jūsų šešėlis yra trumpesnis už Jūsų ūgį, reikia eiti į pavėsį.

• Tinkama apranga: ilgų rankovių marškiniai ir kelnės iš lengvo audinio, plačiabrylė skrybėlė, akiniai nuo saulės.
• Apsauginis kremas nuo saulės: plataus spektro, atsparus vandeniui, SPF 30 (o dar geriau SPF 50). Svarbu:
  • Užtepti pakankamą kremo kiekį. Moksliniai tyrimai rodo, kad žmonės linkę naudoti per mažą kiekį apsauginio kremo nuo saulės. Suaugusiems pakankamas apsauginio kremo nuo saulės kiekis yra maždaug 30 ml (2 valgomieji šaukštai).
  • Kremu tepkitės kaskart eidami į lauką, net ir esant debesuotai dienai.
  • Kremu turi būti išteptos visos saulei atviros kūno vietos.
  • Plataus spektro apsauginiai kremai nuo saulės apsaugo ir nuo UVA, ir nuo UVB spindulių.
  • Kremas turi atitikti odos tipą: gelio konsistencijos priemonės riebios odos savininkams, o turintiems sausą odą tinka losjonai.
  • Pakartotinai pasitepkite kremu kas 2 valandas, po maudynių ar suprakaitavus.
  • Venkite odos nudegimų. Būkite atsargūs prie vandens telkinių, smėlio ir snieguotoje aplinkoje. Šios terpės atspindi žalingus saulės spindulius, taigi didina nudegimų tikimybę.

Nesinaudokite soliariumu.

Jeigu norite įdegusios odos, verčiau naudokite savaiminio įdegio priemones.
Reguliariai apžiūrėkite savo odą, bent 1 kartą per mėnesį. Pastebėję įtarimą keliančių pakitimų, nedelskite ir kreipkitės į gydytoją dermatologą.

Net jei neturite nusiskundimų, 1 kartą per metus rekomenduojama profilaktinė gydytojo dermatologo apžiūra.
Odos įdegis rodo, kad oda jau yra pažeista. Kiekvieną kartą būdami natūralioje saulės šviesoje ar degindamiesi soliariume, dar labiau žalojate savo odą. Kaupiantis pažeidimams, oda greičiau sensta, didėja odos vėžio tikimybė.
Plačiau apie apsauginius kremus nuo saulės galite paskaityti skyreliuose „Apsauga nuo saulės“, „Kaip teisingai teptis kremus nuo saulės“.

Plokščialąstelinis odos vėžys – tai tokia odos vėžio forma, kuri išsivysto iš plonų ir plokščių bei ragėjančių ląstelių, kurios sudaro viršutinį odos sluoksnį.

Kai plokščialąstelinis odos vėžys negydomas jis gali:

• užaugti labai didelis;
• išplisti į kitas kūno vietas;
• sukelti įvairias komplikacijas.

Plokščialąstelinis odos vėžys būdingas vyresnio amžiaus žmonėms. Dažniausiai 65 metų ir vyresniems. Odos vėžiui atsirasti įtakos turi:
• genetika (šeimyninė anamnezė);
• ultravioletiniai spinduliai, soliariumai, intensyvi saulė;
• daugybiniai apgamai, t. y., kai jų yra net virš penkiasdešimt vienetų;
• pakitusių apgamų buvimas ir kt.

Šis odos vėžys dažniausiai atsiranda ant veido, aplink ausis, lūpas arba ant jų. Plokščialąstelinis odos vėžys gali išsivystyti ir bet kurioje kūno odos vietoje, net ir burnos, išangės ar lyties organų srityje. Pagrindiniai plokščialąstelinio odos vėžio požymiai ir simptomai:
• kietas raudonas guzelis;
• plokščia žvynuota ar šašuota žaizda;
• žaizda, kuri atsiranda ant seno rando arba opos;
• raudona žaizda;
• grubi ir sudirgusi žymė burnoje;
• raudona iškilusi žymė, kuri būna panaši į karpą (šalia išangės ar lytinių organų).

Odos vėžio diagnozės nustatymui labai svarbus yra klinikinis vaizdas, o taip pat ir citologinio tyrimo bei odos darinio biopsijos tyrimų atsakymas.

Odos vėžio gydymo būdai:

1. medikamentinis gydymas;
2. kriodestrukcinis gydymas;
3. lazerdestrukcinis gydymas;
4. fotodinaminės terapijos gydymas;
5. spindulinės terapijos gydymas;
6. chirurginis gydymas;
7. kombinuotas gydymas.

Taigi, jeigu pastebėjote, kad per kelias dienas odoje atsirado pakitimų, kreipkitės į specialistus, kurie atliks jums visus būtiniausius tyrimus (dermatoskopinį tyrimą, siaskopinį tyrimą, odos biopsiją, histologinį tyrimą, citologinį ir kt.), nes modernūs diagnostikos metodai padeda tiksliai bei laiku nustatyti diagnozę bei laiku pradėti tinkamą ir patį efektyviausią gydymą.

Sveika ir graži oda byloja apie gerą sveikatą, suteikia pasitikėjimo savimi bei padeda gerai jaustis, tačiau vos atsiradus išoriniams odos defektams, t. y. neaiškiems apgamams ar kitiems dariniams, pasijaučiame nemaloniai ir sunerimstame, nes pakitę odos dariniai, iš tiesų, signalizuoja mums apie organizme slypinčius negalavimus ar net sunkias, piktybines ligas.

Apgamas – tai ribota dėmelė ar mazgelis, kuris yra sudarytas iš melanocitų kilmės ląstelių. Apgamai būna įgimti arba įgyti. Įgimti – tai tokie apgamai, kurie atsiranda gimimo metu arba iki 1 metų amžiaus, o įgyti – tai tokie apgamai, kurių vis daugėja iki keturiasdešimties metų, o vėliau jų ima mažėti dėl savaiminio išnykimo. Apgamai atsiranda bet kokioje kūno vietoje, jie gali būti ant veido, ant kūno, rankų bei kitose kūno vietose. Jie gali būti iškilę, juodos, raudonos, rusvos spalvos, pakitusios formos, asimetriški ir kt. Piktybinius apgamus gali skaudėti.

Pavojingų apgamų atsiradimą net 90 proc. lemia piktnaudžiavimas saule bei odos nudegimai. Jeigu apgamas deformuojasi verta sunerimti ir atkreipti dėmesį, jog jis gali tapti piktybiniu apgamu. Onkodermatologai rekomenduoja atkreipti dėmesį į šiuos apgamo požymius:

• asimetrija (jeigu vizualiai padalijus apgamą į dvi dalis viena yra didesnė už kitą, tai reiškia, jog apgamas didėja ir kinta);
• kontūrų nelygumai (nelygumai ir kintantis apgamo kraštai signalizuoja, jog apgamas plečiasi);
• spalvos pakitimai (jeigu apgamas pakeitė spalvą ir pasidarė rudai juodas, pilkai rožinis ir kt., tai ženklas, kad jis suaktyvėjo ir gali tapti piktybiniu apgamu);
• dydis (jeigu apgamas mažesnis už 6 mm, tai dažniausiai pavojaus nekelia);
• eritema (jeigu oda aplink apgamą yra paraudusi, tai yra rimtas signalas, kad vyksta pokyčiai ir apgamas gali būti piktybinis).

Labiausiai rekomenduojama šalinti tuos apgamus, kurie yra nepatogiose kūno vietose ar yra apgamo sąlytis ir dirginimas su rūbais, t.y.:

• • ant galvos;
• • ant padų;
• • ant sėdmenų;
• • išorinių lytinių organų ir pan.

Pavojingi apgamai ir piktybiniai apgamai gali būti šalinami ir naikinami lazeriu arba chirurginiu būdu. Vaikučiams iki 1 metų amžiaus dideli apgamai gydomi ir šalinami juos šlifuojant arba atliekant dermabraziją. Koks gydymo būdas bus efektyviausias nusprendžia gydytojas dermatologas, tačiau prieš tai kartais reikia atlikti tam tikrus diagnostinius tyrimus.

Gydytojas dermatologas atlieka visus reikalingus tyrimus pagal kiekvieno paciento individualią situaciją. Gydymo efektyvumui atliekami tyrimai:

1. dermaskopija;
2. siaskopija;
3. citologinis tyrimas;
4. histologinis tyrimas;
5. odos biopsija.

Odos biopsija, citologiniai ir histologiniai tyrimai atliekami tuomet, kai įtariama, jog tai gali būti piktybinis apgamas, pavyzdžiui, jeigu įtariama melanoma.

Taigi, jeigu pastebite bent menkiausius pakitimus, kurie jums neduoda ramybės, pakinta spalva, pradeda didėti, skaudėti, niežėti, pleiskanoti ir pan., verta sunerimti ir kuo greičiau kreiptis į gydytoją dermatologą dėl tyrimų diagnostikos ir gydymo paskyrimo.

Nagų grybelis – tai nagų plokštelės pažeidimas. Šiuos nagų plokštelės pažeidimus sukelia grybelio infekcija. Nagų grybelis yra labai paplitusi liga, kuri sudaro net 50 proc. visų nagų ligų. Lietuvoje vis dažniau diagnozuojamas rankų arba kojų nagų grybelis.

Šia lengvai plintančia lėtine liga užsikrėsti galima įvairiai. Užsikrėtę ja, žmonės dažniausiai įsivaizduoja, kad nagų grybelis yra vienos rūšies, tačiau toks manymas yra klaidingas. Nagų grybelis gali būti kelių rūšių:

• • dermatofitai;
• • candida;
• • nedermatofitiniai pelėsiai ir kt.

Priklausomai nuo diagnozuotos grybelio rūšies yra skiriamas atitinkamas bei individualus gydymas. Norint tiksliai nustatyti grybelio rūšį, reikalingi mikroskopiniai bei pasėlio tyrimai. Gavus tyrimų atsakymus, paskiriamas medikamentinis, lazerinis gydymas, jų kombinacija ir pan.

Dažniausiai pasireiškiantys nagų grybelio simptomai:

• ištrupėjusi nago plokštelė;
• baltos arba gelsvos spalvos linijos ant nagų;
• suplonėjusi nago plokštelė arba nago paburkimas;
• sustorėjusi arba atšokusi nago plokštelė;
• nago volelio paraudimas arba net pūliai po nago voleliu;
• gelsvi bei pilkšvi nagai;
• nelygūs nagai ir pan.

Nagų grybelio atsiradimo priežastys yra įvairios. Tam įtakos gali turėti įvairūs kraujotakos sutrikimai. Naudingomis medžiagomis nepakankamai aprūpintose galūnėse susidaro palanki terpė atsirasti bei vystytis grybeliui. Kai dėl suprastėjusio kraujo išnešiojimo po kūną žmogus ima jaustis prastai, silpsta ir jo imunitetas. Tai – dar viena nagų grybelio atsiradimo priežastis. Susilpnėjęs imunitetas yra dažna pagyvenusių žmonių problema, o kartu su ja įprastą garbingo amžiaus asmenų sveikatos būklę apkartina ir nagų grybelis. Be to, nagų grybeliu galima užsikrėsti apsilankius pirtyje, baseine arba, pavyzdžiui, pasimatavus svetimą avalynę. Kitaip tariant, po bet kokio kontakto su nagų grybeliu sergančiu asmeniu kyla rizika užsikrėsti ir pačiam.

Nagų grybelio gydymo eiga turi būti nuosekli. Gydymas reikalauja daug kantrybės ne tik gydančiam gydytojui, bet ir pačiam pacientui. Pirmiausia, viso gydymo proceso eigoje nauja nago plokštelė auga labai lėtai. Teigiama gydymo dinamika pastebima tik po kurio laiko. Dažniausiai nagų grybelio infekcija yra ne tik pačiame nage, bet ir po juo, todėl gydant sunku prasiskverbti iki jo židinio.

Rekomenduojame rūpintis savo imunine sistema ir stiprinti organizmą. Taip pat lankydamiesi baseinuose, pirtyse ir pan. naudokite apsaugines priemones, kurios gali padėti išvengti nagų grybelio. O jeigu susidūrėte su šia problema – nedvejokite: nedelskite ir kreipkitės į gydytoją specialistą, kuris atliks reikiamus tyrimus ir paskirs jums patį efektyviausią gydymo metodą ar jų kombinaciją.

Mūsų oda – tai pats didžiausias ir nuolat atsinaujinantis kūno organas, dengiantis visą kūną. Oda saugo mūsų organizmą, reguliuoja jo sąveiką su aplinka bei praneša mums, kas vyksta aplinkui.

Atsiradus bėrimams, paraudimui, šlapiuojant odai, ji mums praneša ir siunčia signalą, kad prasidėjo alergija. Kokie veiksniai sukelia odos alergiją ir kaip jos išvengti bei tinkamai gydyti?

Alergija – tai hipererginė imuniteto reakcija į nepavojingas medžiagas. Odos alergiją gali sukelti vaistai, maistas, žiedadulkės, namų dulkės, erkutės, naminiai gyvūnai ir pan. Dažniausia alergijos priežastis – tai nusilpęs imunitetas ir netinkamas bei nesveikas gyvenimo būdas. Taip pat alergijai atsirasti įtakos turi ir paveldėjimas. Dažniausia alergijos išraiška – tai odos bėrimas. Pagrindiniai odos alergijos simptomai atsirandantys ant veido, liemens, kojų, rankų:

• paraudusios odos vietos;
• pleiskanojanti oda;
• niežtinti oda;
• sustorėjusi oda;
• išsausėjusi oda;
• alerginiai spuogeliai.

Dažniausiai alergija suserga vaikai, bet, nors ir mažiau, serga ir suaugusieji. Norint išsiaiškinti pagrindinius alergenus, sukėlusius odos alergiją, reikia atlikti įvairius kraujo, maisto netoleravimo ir kitus tyrimus. Jeigu pavyksta išsiaiškinti, kokie veiksniai ir alergenai sukėlė odos alergiją, pagrindinis gydymo principas būtų atsisakyti alergenų, sukėlusių bėrimus, odos pakitimus. Pavyzdžiui, jeigu alergiją sukėlė namų erkutės, reikėtų itin palaikyti higieną namuose ir nenaudoti pūkinės patalynės. Jeigu – kosmetikos priemonės, tada reikėtų arba jų atsisakyti, arba naudoti tik tokią, kurios sudėtyje nebūtų odos alergiją sukėlusio alergeno.

Esant lengvai odos alergijai, gydytojai gydymui skiria kremus bei tepalus, kurie yra be šlapalo ar pieno rūgšties, o jeigu alergija sunkesnė, – skiriami geriamieji vaistai. Odos alergija vargina ne tik dėl estetinio vaizdo, bet ir dėl to, kad lėtai gyja. Viso gydymo metu labai svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų.

Vos pastebėjus alergiją reikia nelaukti ir kreiptis į specialistus, kad gydytojai galėtų diagnozuoti ir nustatyti priežastį bei užkirsti kelią tolimesniam ligos progresavimui, nes odos alergija reikalauja labai rimtos priežiūros ir sistemingo gydymo.

Tik sistemingai ir kantriai gydantis galima pasiekti pačių geriausių rezultatų ir kuo greičiau įveikti bėrimus, kurie dėl atsiradusios alergijos Jums neduoda ramybės.

Onichokriptozė tai sudėtingai ištariamas medicininis terminas, kurį gydytojai specialistai dažnai vartoja savo kasdieniniame darbe, tačiau paprastam žmogui šis terminas – svetimas. Taigi, kas yra onichokriptozė, kokie pagrindiniai šios ligos simptomai ir kaip tinkamai ją gydyti?

Onichokriptozė – tai, lengviau ir paprasčiau tariant, yra įaugę kojų nagai. Su šia problema susiduria daugelis žmonių, tik ne visi žino, kaip tinkamai gydyti įaugusius nagus arba kaip išvengti, jog po pirmojo karto, nepasikartotų dar vienas kojos nago įaugimas.

Dažniausiai įauga kojos nykščio nagai. Būna atvejų (nors ir labai retai), kai įauga ir rankos nagai. Onichokriptozė – tai labai skausminga ir nemaloni pėdos nykščio arba rankos nykščio būklė. Ligai progresuojant, nago kraštas praduria odą arba viršūnę. Jis tampa svetimkūniu, kuris dirgina odą bei toje vietoje sukelia uždegimą. Prasidėjusi infekcija sukelia stiprų šlapiavimą, greitai prasideda nago guolio audinių hipertrofija.

Pagrindinės priežastys, kurios daro įtaką kojos nykščio nago įaugimui, yra:
• įgimtas polinkis įaugti nagams;• ankšta, netinkama avalynė;
• įvairios traumos sporto metu ir pan.;
• tam tikros pirštų deformacijos.

Įaugus kojos nagui pasireiškia šie simptomai:
• oda, esanti šalia nago, patinsta;
• oda parausta;
• spaudžiant paraudusią odos vietą, jaučiamas skausmas;
• ligai progresuojant, didėja tinimas;
• ta vieta šlapiuoja su pūliais;
• išopėja nago guolio oda;
• formuojasi granuliacijos;
• hipertrofuoja nago guolis.

Jeigu nėra prasidėjusio pūliavimo ar nago guolio audiniai dar ne hipertrofavę, galima išvengti operacinio gydymo. Kai įaugęs nagas nepūliuoja ir juntamas tik nestiprus skausmas ar paraudimas, galima pasidaryti voneles su druska net keletą kartų per dieną po 10 – 20 minučių. Gydymas turėtų užtrukti 5 dienas ir po kiekvienos vonelės reikėtų pažeistą vietą tepti antibiotikais. Taip pat kartais padeda ir vatos kamuoliukas po pažeisto nago kraštu.

Jeigu šie gydymo būdai nepadeda ir būklė negerėja, rekomenduojama kreiptis į specialistus dėl tolimesnio įaugusio nago gydymo bei priežiūros. Dažniausiai, onichokriptozei jau progresavus, dedamos specialios sąsagos arba atliekama kraštinė nago ekscizija ir cheminis nago matricos prideginimas fenoliu.

Jeigu susidūrėte su šia problema, nereikėtų delsti – kuo skubiau kreipkitės į gydytojus dėl Jums tinkančio, efektyvaus gydymo paskyrimo.

Širdies ligos dažniausiai pasireiškia funkciniu kraujagyslių inervacijos sutrikimu, kuriam būdingas staigus odos paraudimas arba išblyškimas bei prakaitavimas. Šie simptomai – pagrindiniai. Juos pastebėjus, reikia atkreipti dėmesį į savo sveikatą. Širdies veiklos sutrikimai dažniausiai paireiškia labai jautriems ir dirgliems žmonėms,taip pat nervingoms moterims.

Įvairias širdies ligas sukelia mus nuolat kamuojantys stresai. Paprastai įvairios širdies ligos daro įtaką hiperhidrozės atsiradimui. Hiperhidrozė – tai itin gausus prakaitavimas. Dažnai gausus prakaitavimas dėl skleidžiamo itin nemalonaus kvapo kelia ne tik fizinį, bet ir psichologinį diskomfortą. Gausiam prakaitavimui būdingas akivaizdžiai matomas prakaitavimas, kuris tęsiasi ne mažiau kaip 6 mėn. be aiškios priežasties. Ligos atveju dažniausiai prakaituoja pažastys, veidas bei pėdos.

Hiperhidrozės pasekmė ne tik diskomfortas, bet ir odos iššutimai, kurie gali paskatinti grybelinės ir bakterinės infekcijos atsiradimą. Gausų prakaitavimą galima gydyti įvairiomis priemonėmis, t.y. anticholinerginiais vaistais ir antiperspirantais. Prakaitavimą galima mažinti ir botulino toksino injekcijomis. Botulino toksinas veiksmingai sumažina prakaitavimą, nes blokuoja neurotransmiterį, t. y. acetilcholiną. Botulino toksino poveikis trunka 4 – 8 mėnesius.

Botulino toksino leisti negalima, jeigu yra:
• nėštumas;
• laktacija;
• hemofilija, raumenų – nervų sistemos ligos;
• lokali odos infekcija injekcijos vietoje;
• vartojami antibiotikai;
• sergama įvairiomis lėtinėmis ligomis.

Taip pat gausų prakaitavimą galima gydyti ne tik medikamentais ar botulino toksino injekcijomis, bet ir jonoforezės procedūromis. Kas yra jonoforezė ir kaip šios procedūros pagalba galima sumažinti prakaitavimą?

Jonoforezė yra neskausminga ir efektyvi procedūra pažastų, pėdų bei delnų prakaitavimui gydyti. Šios procedūros metu naudojama speciali įranga, kuri generuoja žemos įtampos elektros srovę, slopindama prakaito liaukų veiklą. Rekomenduojama atlikti 3 – 5 jonoforezės procedūras per savaitę. Jonoforezės procedūra užtrunka vos 15 – 20 min. ir yra visiškai neskausminga. Jos metu jaučiamas lengvas dilgčiojimas gydomoje kūno vietoje, t. y. delnuose, pėdose ar pažastyse. Jonoforezės efektyvumas pasiekiamas po 10 – 15 procedūrų, o vėliau reikalingos palaikomosios procedūros, kurios turėtų būti atliekamos 1 – 2 kartus per savaitę.

Norint nesirgti širdies ligomis bei hiperhidroze, reikėtų vengti:
• padidėjusio organizmo jautrumo;
• neigiamų emocijų, nerimo ir pan.;
• depresijos;
• pervargimo;
• kavos;
• cigarečių ir kt.

Tačiau, jeigu jaučiate, kad Jums pasireiškė pirmieji ligos simptomai, ir jeigu pastebėjote, kad nuolat gausiai prakaituojate, o nemalonus kūno kvapas niekaip nedingsta, būtina kreiptis į gydytoją specialistą, kuris paskirs Jums patį tinkamiausią ir efektyviausią gydymą.

Širdies permušimai

Širdies permušimai, dar vadinami ekstrasistolėmis ar širdies aritmijomis, yra būklė, kai širdis palaiko netipinį ritmą, sukeliantį jausmą, kad širdis „praleidžia“ dūžį. Tai gali jaustis kaip trumpas sustojimas arba stipresnis dūžis krūtinėje, kurį dažnai lydi trumpalaikis diskomfortas. Nors dažniausiai širdies permušimai yra nekenksmingi ir gali būti sukelti streso, kofeino arba per didelio nuovargio, kartais jie gali signalizuoti apie rimtesnes širdies problemas. Jei širdies permušimai yra dažni, lydimi skausmo ar kitų simptomų, svarbu pasitarti su gydytoju, kad būtų įvertinta jūsų širdies būklė ir, jei reikia, pradėtas tinkamas gydymas.

Įaugęs kojos nagas Jums neduoda ramybės? Jums skauda įaugusį nagą ir nežinote, kaip tinkamai jį prižiūrėti bei gydyti? Susidūrusiems su šia problema dažnai trūksta žinių, todėl neteisingai gydydami įaugusį kojos nagą, deja, jį dar labiau pažeidžia. Taigi, ką daryti, siekiant išvengti šios problemos?

Nagas įauga tada, kai pažeidžiama šalia jo esanti oda. Aštriu nago kraštu pradūrus odą, pažeidimas ima greitai formuotis į itin nemalonią problemą – įaugusį nagą. Į odos audinius patekęs svetimkūnis dirgina odą ir sukelia uždegimą, atverdamas kelią kojų pirštų infekcijai. Įaugęs nagas tampa šlapiuojantis, paraudęs, patinęs, kartais net pūliuojantis ir labai skausmingas. Nagas dažniausiai įauga tada, kai jis kerpamas neteisingai, avima ankšta avalynė, patiriamos įvairios traumos ar pirštų deformacijos. Taip pat nagas gali įaugti ir dėl amžiaus, nes su amžiumi nagai užlinksta, tampa plonesni ir juos pasidaro sunku tinkamai prižiūrėti. Būna atvejų, kai įauga ne tik kojų, bet ir rankų nagai.

• Šiuolaikinis įaugusio nago problemos sprendimo būdas – korekcinės sąsagos ir plokštelės. Sąsaga specialiais klijais pritvirtinama ant nago paviršiaus pamažu lengvai tempia ir tiesia įaugantį nagą. Veikdama kaip spyruoklė, sąsaga ištraukia nago kraštus, ištiesindama jį ir neleisdama jam deformuotis. Kuomet gydymas sąsagomis neveiksmingas ir įaugęs nagas toliau pūliuoja, kol vaikščioti tampa išvis sunku, telieka vienintelė priemonė – chirurginis gydymas.
• Chirurginio gydymo metu dažniausiai atliekama kraštinė nago ekscizija ir cheminis įaugusio kojos nago matricos prideginimas. Ši procedūra yra neskausminga, nesudėtinga bei efektyvi. Po operacijos reikia prižiūrėti nagą pagal gydytojo rekomendacijas.

Labai svarbu neskubėti pradėti gydytis patiems namuose, nes dažnai žmonės, susidūrę su šia problema, gydymą vonelėmis daro netinkamai, jose pirštus mirko blogai arba naudoja netinkamas liaudiškas gydymo priemones, kurios tik dar labiau pažeidžia nagą.

Įaugusio nago gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į ligos ir jos sunkumo laipsnį. Svarbu nedelsti ir laiku kreiptis į gydytoją specialistą, kuris gali užkirsti kelią Jūsų problemai.

Įaugusių nagų gydymas sukelia diskomfortą ir atima nemažai laiko, nes esant šiai problemai reikia kreiptis į gydytojus, kurie dažniausiai skiria operaciją, o iki operacijos dar reikia atlikti įvairias gydomąsias voneles. Gydytojams skyrus kitokį gydymą, t. y. specialias sąsagas, kurios tvirtinamos prie įaugančio nago, reikia reguliariai vykti pas specialistą, kadangi nago sąsaga reikalauja reguliaraus suveržimo.

Žmonėms, susiduriantiems su šia problema, svarbu žinoti, kad kojų pirštų nagai gali įaugti dėl:

1. įgimto polinkio;
2. ankštos avalynės;
3. traumos;
4. neteisingo nago nukirpimo;
5. pirštų deformacijos.

Norint išvengti įaugančių tiek rankos, tiek kojos nykščio nagų, reikia tinkamai priežiūrėti nagus ir laikytis tam tikrų to taisyklių. Skiriant atsakingą dėmesį nagams, galima užkirsti kelią tokiai išties nemaloniai problemai.

Patarimai, norintiems išvengti įaugančių nagų:

1. avėti kojos nykščio nespaudžiančią avalynę;
2. laikytis tinkamos pėdų ir rankų higienos;
3. saugotis traumų;
4. kirpti nagą tiesiai, jo neužapvalinti;
5. nekirpti nago per trumpai.

Tai yra pagrindinės taisyklės, kurių laikantis, galima sumažinti įaugančių nagų riziką. Visgi, sunerimti reikėtų, jeigu ši problema nesibaigia ir laikui bėgant tampa netgi sunku vaikščioti, skausmas tampa nebepakeliamas ir Jus diena iš dienos ima lydėti lydi tokie simptomai:
• uždegimas;
• stiprėjantis skausmas;
• patinimas;
• paraudimas;
• pūliavimas.

Jeigu Jums pasireiškia šie ligos požymiai, nedelskite, ir kreipkitės į gydytoją specialistą, kuris paskirs Jums tinkamą gydymo būdą ir priežiūrą.

Grybelinės ligos – tai ligos, kurias sukelia įvairūs patogeniniai grybeliai, kitaip dar vadinami dermofitais. Grybelinėmis ligomis sergama nuo kelių dienų iki kelių savaičių.

Pagrindiniai odos grybelinės ligos simptomai:

• rausvos ryškių ribų dėmės ant odos;
• gilios ir kietos pūslelės ant odos;
• odos pūliavimai;
• odos įtrūkimai;
• odos pleiskanojimas;
• odos šlapiavimas;
• odos niežulys.

Odos grybelinėmis ligomis galima užsikrėsti nuo sergančio žmogaus arba gyvūno. Dažniausiai tam įtakos turi ir sisteminės ligos, gausus prakaitavimas, ichtiozė, kolagenozės, antibiotikų bei chemoterapinių vaistų vartojimas. Prie ligos atsiradimo prisideda ir sintetiniai, ankšti rūbai, avalynė, kontaktas su sergančiaisiais žmonėmis. Itin didelė rizika užsikrėsti yra lankymasis įvairiuose viešuose baseinuose ar pirtyse.

Odos grybelinės ligos pasireiškia įvairiose kūno vietose ir joms būdinga:

Plaukuotoje galvos dalyje:

1. išplikę, apvalūs odos židiniai;
2. pleiskanoti odos židiniai;
3. paraudę odos židiniai;
4. židinių srityse aplūžinėję plaukai.

Tarpupirščiai:

1. židinio vietoje stebimos pleiskanos;
2. paraudimas;
3. šlapiavimas;
4. pustulės;
5. šašeliai;
6. mazgeliai.

Raukšlės (dažniausiai kirkšnyse):

1. griežtų ribų židiniai;
2. pleiskanojantys židiniai;
3. plintantys į šonus bėrimai.

Kūno odoje, kuomet dažniausiai pažeidžiamos kojos ir rankos:

1. būdingi įvairios formos, griežtų ribų bei riboti smulkiomis papulėmis, pleiskanojantys židiniai;
2. grybeliniai židiniai gali būti nuo 5 cm. dydžio ir didesni;
3. pažeistos vietos kraštai pakilę;
4. židinio vietoje sumažėjusi vidurinės dalies pigmentacija.

Grybelinėms odos ligoms priskiriamas ir rankų nagų bei kojų nagų grybelis, kuomet nagai genda iš šono ar krašto. Gelsvos arba baltos išilginės juostos praneša apie progresuojantį grybelį. Jam plintant, šios juostos gali išsitęsti per visą nago ilgį. Turint grybelį, nagai suplonėja, atšoka nuo kojos ar rankos nago guolio. Kai kada nago plokštelė gali ir sustorėti, po ja ima kauptis raginė masė ir dėl to nago plokštelė pradeda trupėti. Nagų grybelis pavojingas tuo, kad iš kojų nagų, padų gali plisti į rankų nagus, plaštakas.

Nuo pat tos akimirkos, kai užsikrečiama odos grybeliu, jo negydant, jis ima greitai progresuoti. To pasekmė: dažniausiai pėdose prasidedanti antrinė infekcija. Tada supūliavę židiniai sudžiūsta į pūlingus šašus ir kyla rizika išsivystyti:

• tromboflebitui;
• rožei;
• limfadenitui;
• limfangitui.

Grybeliui progresuojant, odos pažeidimai plinta. Tuomet formuojasi gilūs odos pažeidimai. Dažniausiai odos ir nagų grybelio gydymui skiriami specialūs medikamentai, reikalinga griežta priežiūra ir dezinekcija bei lazerinis gydymas.

Nepastebimai besivystančių ligų įspėjamieji ženklai gali atsispindėti naguose ir odoje, todėl ypač svarbu kreiptis į gydytoją dėl tinkamo gydymo paskyrimo. Tik tinkamas odos grybelio gydymas gali užkirsti kelią ligai ir jos progresavimui.

Tiek rankų, tiek kojų naguose prasidedantys pokyčiai pastebimi vos prasidėję. Tokie pokyčiai gali būti ir įgimti, ir įgyti.

Įgyti pokyčiai atsiranda dėl:

• įvairių sisteminių odos ligų;
• grybelinių ligų;
• virusinių, bakterinių infekcijų;
• apsinuodijimų įvairiomis toksinėmis medžiagomis ar vaistais ir pan.

Atsiradę ir pastebimi nagų pokyčiai siunčia signalus ir perspėja apie pirmuosius ligos požymius. Jeigu jūsų nagai pageltę, trapūs, labai silpni, lūžinėja ar yra panašių simptomų, laikas sunerimti dėl tinkamos priežiūros ir gydymo.

Jeigu jūsų nagai ploni ir lūžinėjantys, tai gali būti geležies stokos bei mažakraujystės požymis. Taip pat identiškus pakitimus sukelia vitaminų trūkumas bei įvairios lėtinės ir kitos ligos. Nagai dažniausiai lūžinėja dėl buityje naudojamų ploviklių, įvairių cheminių priemonių bei nagus minkštinančio karšto vandens. Jeigu jūs ant savo nagų pastebite nagų vageles, turėkite omenyje tai, kad šiuos pokyčius gali sukelti kraujotakos nepakankamumas arba kita liga, t. y. reumatoidinis artritas. Įskilimai vagelių gale gali susiformuoti dėl hipotirozės arba onkologinių ligų. Skersi juostelių formos įdubimai nuo vieno iki kito nago krašto atsiranda sergant:

• psoriaze;
• nagų grybeliu;
• egzema.

Skersinės linijos, kurios atsiranda dėl laikino nagų augimo sustojimo, gali būti sunkių ligų pasėkmė:

• miokardo infarkto;
• ilgalaikio karščiavimo ir kitų ligų.

Kalbant apie nagų spalvos pokyčius, nagas gali būti rudas, geltonas, juodas ar kt. spalvos. Neįprastus atspalvius lemia žalingi įpročiai, ligos, cheminės priemonės ir pan. Pavyzdžiui, geltonos spalvos nagas gali būti dėl rūkymo, cheminių medžiagų poveikio arba sergant kepenų ligomis. Taip pat tokia spalva būdinga ir vadinamojo „geltono nago sindromui“. Sumušus nagą, po juo susiformuoja kraujosrūva. Tada nagas pajuoduoja arba pamėlynuoja. Kartais keista nago spalva būna nulemta genų.

Sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis bei širdies ligomis, būdingi išsigaubę laikrodžio stiklelio formos nagai. Kai pakinta nagų forma arba spalva tai susiję ir su onkologine liga. Užsikrėtus nagų grybeliu, infekcija stipriai pažeidžia dažniausiai kojų, rečiau rankų, nagų plokšteles. Normalią nago būklę pakeičiantis nagų grybelis reikalauja rimtos priežiūros ir sistemingo gydymo.

Pastebėjus nagų spalvos ar formos pakitimus, rekomenduojame, kuo greičiau kreiptis į gydytoją specialistą, kuris nustatys ligos priežastį, paskirs sistemingą gydymą ir priežiūrą bei užkirs kelią nagų ligos progresavimui.

Mūsų gyvenimas ir kasdienybė neatsiejama nuo įvairių ligų, nevisavertės mitybos, įvairių ligų, dėl jų vartojamų antibiotikų ar kitų medikamentų, patiriamo streso, kuris ypač silpnina imunitetą. Būtent todėl daugelis iš mūsų nusilpsta, praranda atsparumą įvairioms užkrečiamoms bei infekcinėms ligoms.

Nagų grybelis yra viena dažniausiai pasitaikančių ligų, kuri daugeliui neduoda ramybės. Didelė dalis asmenų, susidūrusių su šia problema, stengiasi vengti baseinų, pirčių, bendrų dušų ir t.t. bei skuba gydytis namuose pačiomis paprasčiausiomis ir pigiausiomis liaudiškomis priemonėmis.

Nagų grybelio gydymas namuose liaudiškomis priemonėmis neapsieina be jodo, acto, sodos tirpalo, bičių pikio bei kitų gydymo priemonių. Taigi, kalbant apie nagų grybelio gydymą actu, rekomenduojama kojas mirkyti vandens vonelėje, kurioje yra 9 proc. acto. Šias voneles reikėtų pasigaminti kas antrą dieną ir tai kartoti apie 20 dienų. Norint gydytis bičiu pikiu, reikia sutarkuoti 50 g. bičių pikio, jį užpilti medicininiu spiritu ir palaikyti butelyje tamsioje patalpoje dešimt dienų, kaskart supurtant butelį, kad tirpalas susimaišytų. Pažeistus nagus šiuo tirpalu reikėtų tepti du kartus per dieną mėnesį laiko. Gydantis jodu veiksmingiausias yra 5 proc. tirpalas, kurį reikia tepti 2 kartus per dieną tris savaites. Jodo tirpalas sumažina grybelio sukeliamus nemalonius pojūčius, tokius kaip niežėjimas, perštėjimas, deginimo pojūtis ir kt. Nagų grybelį galima gydyti ir jodo vonelėmis, t. y. į šiltą vandenį įlašinus keletą lašų jodo kojas mirkyti reikėtų apie 10 – 15 minučių.

Obuolių actas nuo grybelio yra populiarus natūralus vaistas dėl savo rūgštingų savybių, kurios gali padėti slopinti grybelio augimą. Tradicinėje medicinoje obuolių acto naudojimas nagų grybeliui gydyti apima pėdų mirkymą acto ir vandens tirpale. Rekomenduojama kojas mirkyti bent 20 minučių per dieną, kad pagerėtų būklė. Kitos liaudiškos priemonės nuo nagų grybelio yra česnako ar arbatmedžio aliejaus tepimas ant paveiktų nagų. Nors šios priemonės gali būti naudingos kaip papildomi gydymo būdai, vis dėlto svarbu prieš naudojant pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu, nes rimtesniais atvejais gali prireikti stipresnių medikamentinių preparatų.

Taip pat, gydant nagų grybelį liaudiškomis priemonėmis, rekomenduojamos druskų vonelės su soda. Į 1 litrą šilto vandens reikia įberti šaukštelį druskos bei maistinės sodos, o viską gerai išmaišius mirkyti kojas pusę valandos. Šia procedūrą reikėtų kartoti kiekvieną dieną dvi savaites.

Nors medicina dabar yra toli pažengusi, visgi nagų grybelio gydymas liaudiškomis priemonėmis išlieka toks pat populiarus. Vos atsiradus tam tikroms sveikatos problemoms skubame gydytis visais įmanomais būdais namuose, kad tik greičiau galėtume išspręsti nemalonias bei negražias problemas. Svarbiausia neužmiršti, kad norint išvengti sveikatos sutrikimų, reikėtų stiprinti savo imuninę sistemą. Tik tada organizmas bus atsparesnis įvairioms infekcijoms ir nesikartos tos pačios sveikatos problemos.

Taigi, stiprinkite savo imuninę sistemą ir jeigu su nagų grybeliu nepavyksta susidoroti gydant juos liaudiškomis priemonėmis, kreipkitės į specialistus.

Grožis – svarbus kiekvienam. Visi rūpinamės savimi, kad atrodytumėme kuo geriau. Bėgant metams, rūpestis savimi vis didėja – natūralu, juk ilgainiui sensta mūsų oda ir kiekvienas išgyvenimas, ar emocijos juokiantis, liūdint, pykstant atsispindi mūsų veiduose. Bėgant laikui mūsų emocinis veidrodis – veidas, kinta: jame daugėja mimikos raukšlių, kurios iš pradžių būna vos pastebimos, bet vėliau tampa vis ryškesnės bei gilesnės.

Dažniausiai raukšlės pastebimos kaktos, akių srityse, t. y. ryškėja pykčio, rūpesčio raukšlės ir pan. Taip yra todėl, kad senstant sulėtėja ląstelių dalijimosi procesas, elastino bei kolageno sintezė. Metai po metų ir oda praranda elastingumą bei odai reikalingus mikroelementus.

Norint išvengti raukšlių arba jas sumažinti galima atlikti grožio injekcijas. Veido raukšlių korekcija botulino toksino injekcijomis yra viena populiariausių invazinė bei estetinė procedūra visame pasaulyje. Botulino toksino injekcijų kasmet atliekama vis daugiau ir daugiau. Botulino toksino injekcijos atliekamos ne tik tada, kai atsiranda raukšlės, bet ir profilaktiškai.

Veido injekcijos atliekamos:

• kaktos mimikos raukšlėms;
• smulkioms raukšlėms;
• apatinės veido dalies mimikos raukšlėms;
• „žąsų kojelėms“, kurios atsiranda ties akių kampučiais.

Norint, kad veide nesimatytų gilių pykčio, kaktos mimikos ar kitokių raukšlių, derėtų savimi pasirūpinti ir pasirinkti botulino toksino injekcijas, kurios Jūsų veidą padarys kur kas gražesnį, lygesnį bei elastingesnį.

Botulino toksinas pradėtas naudoti jau labai seniai, ir, jeigu kreipiatės į tikrą šios srities specialistą, jokios rizikos nėra. Atlikus injekciją botulino toksinas sutrikdo nervinio impulso sklidimą tarp nervo ir raumens. Tada sutrinka ir raumens susitraukimas. Raumenys atsipalaiduoja ir nesusitraukia, o virš jų esanti oda tampa lygi, elastinga ir gilios raukšlės išsilygina.

Kiekvienas šios srities specialistas, dar prieš atliekant procedūrą, įvertins Jūsų veido mimikos raumenų darbą bei, žinoma, raukšlių gylį. Procedūra nėra labai skausminga, nes atliekant injekcijas, jos suleidžiamos į reikiamas vietas labai plona adata, o vietinis nuskausminimas būna net nereikalingas. Botulino toksino procedūra užtrunka vos 15 – 30 minučių. Reguliariai atliekant procedūras, raukšlės nebegilėja.

Taigi, jeigu pastebėjote, jog aplink akis, kaktoje ir kitose veido srityse atsirado nepageidaujamų raukšlių, galima jas pašalinti ar sumažinti botulino toksino grožio injekcijomis. Svarbu nedelsti ir laiku kreiptis į gydytoją specialistą.

Bėgant laikui mūsų oda sensta ir vis dažniau pastebime, kad joje daugėja raukšlių, jos gilėja oda tampa nebe tokia elastinga, skaisti, kokia buvo anksčiau. Tik tuomet, kai pastebime odoje esančius pokyčius, susimąstome, kaip greitai bėga laikas ir kad visos gyvenime patirtos emocijos, nesvarbu teigiamos, jos ar neigiamos, atsispindi giliuose odos vingiuose.

Kiekvienas žmogus stengiasi prižiūrėti savo odą, ypač moterys, kurios bando paslėpti atsiradusias mimikos, pykčio ir kitas raukšleles veido srityje. Tačiau kartais net patys įmantriausi kremai, reguliarūs pratimai, sveika mityba bei vanduo ar profesionalus makiažas nebegali paslėpti senėjimo požymių ir gilių raukšlių, kurios erzina ir slopina kiekvienos moters grožį.

Senstant veidas praranda savo stangrumą ir lygumą, papilkėja. Pirmosios raukšlės atsiranda akių srityje ir apie burną, nes laikui bėgant oda praranda ne tik elastingumą bei lygumą, bet ir drėgmę. Jau nuo 25 – 29 metų amžiaus ląstelių dalijimosi procesas sulėtėja ir oda atsinaujina vis lėčiau ir lėčiau.

Daugeliui moterų yra svarbios ir aktualios raukšlių naikinimo priemonės ar procedūros ir visos renkasi skirtingą priežiūrą bei naikinimo būdus. Panaikinti ar sumažinti raukšles galima botulino toksino injekcijomis, kurios yra beveik neskausmingos. Botulino toksino injekcijos – tai pats idealiausiais variantas, norintiems greito rezultato. Botulino toksino injekcijos poveikis – išsilaikantis lygios odos rezultatas iki 4 – 5 mėnesių po atliktos procedūros. Vienos korekcijos metu rekomenduojama atlikti nuo 6 iki 15 injekcijų į skirtingus veido mimikos, kaktos ir kt. raumenų taškus. Po botulino toksino injekcijų praėjus 2 – 4 dienoms raukšlės pastebimai išnyksta.

Po botulino toksino injekcijos, nervinės ląstelės impulsas tarp nervo ir raumens numalšinamas, todėl neveikiami nervinio impulso raumenys nesusitraukia. Būtent tokiu būdu botulino toksinas laikinai atpalaiduoja veido raumenis. Jis sušvelnina arba visai panaikina klostes ar raukšles, susidariusias dėl specifinių veido mimikos raumenų ar jų grupių kontrakcijos (susitraukimo) sąveikos.

Nors raukšlių naikinimui yra daug įvairių priemonių, pats greičiausias ir idealiausias būdas atsikratyti raukšlių – tai botulino toksino injekcijos, po kurių moteris įgauna daugiau pasitikėjimo savimi bei tampa dar gražesne. Norint panaikinti raukšles tereikia kreiptis į gydytoją specialistą, kuris, įvertinęs Jūsų konkretų atvejį (raukšlių gylį, odos tipą ir pan.), pasistengs, kaip įmanoma efektyviau, pašalinti ar sumažinti Jus nuolat erzinančias ir ramybėms neduodančias raukšles.

Visą gyvenimą mus lydi amžina svajonė – išlikti jauniems ir gražiems. Tačiau, kaip tai padaryti, kai laikas bėga, o mes senstame, lėtėja mūsų medžiagų apykaita, kinta odos struktūra ir veidrodyje pastebime vis daugiau raukšlių veide? Kaip greitai ir be chirurgo pagalbos panaikinti erzinančias, nuo senėjimo atsiradusias raukšles, kurios jau ilgą laiką neduoda ramybės? Kokios priemonės ir procedūros yra pačios efektyviausios ir veiksmingiausios? Šie klausimai iškyla kiekvienai moteriai, kuri nori panaikinti ar sumažinti atsiradusias ir ryškėjančias raukšles.

Neverta laukti, kol raukšlės taps ypač gilios, o veidas papilkės ir neatpažįstamai susens. Kuo anksčiau pradėsime rūpintis savimi – tuo geresnis bus rezultatas. Botulino toksinas rekomenduojamas moterims, kurios nori greito rezultato. Šis raukšlių naikinimo būdas yra saugus bei efektyvus. Procedūros metu naudojamos labai mažos preparato dozės. Preparatas suleidžiamas tik į tam tikrus raumenis arba po oda. Po botulino toksino injekcijų numalšinamas nervinės ląstelės impulsas tarp nervo ir raumens. Oda tampa lygesnė, o po 2 – 4 procedūrų, raukšlės pradeda pastebimai mažėti, kol visai išnyksta.

Dar vienas efektyvus būdas sumažinti ir panaikinti raukšles – tai hialurono rūgšties injekcijos. Jomis ne tik sumažinamos ir panaikinamos raukšlės, bet ir atkuriamas veido kontūrų pilnumas. Moterims, siekiančioms įveikti ne tik raukšles, bet dar ir pasididinti lūpų apimtį, koreguoti jų kontūrus, rekomenduojamos hialurono rūgšties injekcijos. Šios procedūros pagalba taip pat galima padidinti skruostų zoną, smakro sritį.

Hialurono injekcijos atliekamos:

• burnos ir nosies raukšlėms;
• raukšlėms virš lūpų;
• pasmakrės raukšlėms;
• nusvirusiems lūpų kampučiams;
• lūpų putlumui ir formai atkurti bei kt.

Hialurono rūgšties injekcijų procedūra užtrunka vos 15 – 30 minučių, o poveikis pastebimas iškart po procedūros. Galutinis tikslo rezultatas pastebimas po dešimties dienų. Rezultatai išlieka individualiai, poveikis gali išlikti nuo 3 iki 18 mėnesių po atliktos procedūros. Hialurono rūgšties injekcijas galima derinti ir su:

• cheminiu odos šveitimu (pilingais);
• botulino toksino injekcijomis;
• kitomis kosmetinėmis procedūromis.

Palyginti botulino toksino ir hialurono rūgšties injekcijų poveikį – sudėtinga, nes kiekvienas atvejis yra skirtingas ir individualus. Kalbant apie privalumus, moterims, norinčioms ne tik raukšles pasinaikinti, bet ir pasidailinti veido kontūrus, vertėtų rinktis hialurono rūgšies injekcijas. O moterims, siekiančioms greito rezultato naikinant raukšles, vertėtų rinktis botulino toksino injekcijas. Kalbėti apie procedūrų privalumus bei trūkumus tai pat sudėtinga dėl skirtingos odos struktūros, raukšlių gylio ir pan., todėl kiekvienai apsisprendusiai pasigražinti, pirmiausia, rekomenduojame kreiptis į gydytoją specialistą, kuris paskirs pačią efektyviausią raukšlių lyginimo procedūrą.

Daugelis vyresnio amžiaus moterų žiūrėdamos į veidrodį norėtų jį apgauti. Būtent dėl raukšlių, nuo kurių atsiradimo nesame apsaugotas nei vienas. Organizmui senstant, raukšlių atsiranda vis daugiau, o pagrindinės jų atsiradimo priežastys yra paveldėjimas bei gyvensena. Taip pat ankstyvam raukšlių atsiradimui įtaką daro oro užterštumas, nuolat patiriamas stresas, rūkymas, netinkama odos priežiūra.

Pirmiausia, veide atsiranda mimikos raukšlės juokiantis, stipriai pykstant ar reiškiant kitokias emocijas. Bėgant laikui, kinta odos elastingumas, audinių struktūra ir raukšlių atsiranda kitose srityse, apie lūpas, nosies kampučius ir t.t.

Norint išvengti rukšlių ar jas sumažinti, galima atlikti specialius veido pratimus, o jeigu jie nepadeda, rekomenduojamos injekcijos nuo raukšlių:

• raukšlių lyginimas hialurono rūgšties injekcijomis. Hialurono rūgštis yra žmogaus tarpląsteliniame skystyje. Senstant jos kiekis mažėja. Hialuronas yra sušvirkščiamas po raukšle. Ši medžiaga organizme pasiskirsto ir suskyla po metų. Būtent per šį laiką:

1. lyginasi raukšlės;
2. gerėja audinių būklė;
3. oda tampa standesnė;
4. skatinama jungiamojo adinio regeneracija (atsinaujinimas).

• raukšlių korekcija botulino toksino injekcijomis. Botulino toksino injekcijos dažniausiai atliekamos kaktos raukšlių korekcijai arba raukšlių aplink akis sumažinimui. Botulino toksino injekcijų poveikis ir trukmė priklauso nuo:

1. botulino toksino injekcijos dozės;
2. koreguojamos vietos;
3. raumenų stiprumo;
4. paciento organizmo būklės, odos struktūros.

Botulino toksino injekcijas reikia reguliariai kartoti. Šių injekcijų dėka:

1. oda mažiau raukšlėjasi;
2. injekcijos vietoje raumuo tampa mažiau judrus;
3. nyksta gilios raukšlės;
4. tam tikrą laiko tarpą nesusidaro naujos raukšlės.

Norint išvengti ankstyvų raukšlių ir išsaugoti savo grožį, reikėtų, kuo anksčiau pradėti rūpintis savimi, kad ateityje nesinorėtų apgauti veidrodžio, kuris visada parodo mus tokius, kokie esame iš tiesų. Taigi, vertėtų gyventi kuo sveikiau, nerūkyti, o esant reikalui dėl tinkamos odos priežiūros kreiptis į šios srities specialistus, kurie padės Jums puoselėti grožį. Būkime gražūs, mylėkime save ir džiaukimės gyvenimu!

Daugelis moterų nori būti gražios. Lankosi grožio salonuose, rūpinasi bei puoselėja savo odą. Puiku, kai tai daroma laiku ir saikingai. Bėgant metams ir senstant mūsų veiduose daugėja raukšlių. Veido raukšlės dažniausiai pastebimos kaktos srityje, apie lūpų kampučius, apie akis ir pan. Raukšlių naikinimas bei lyginimas neatsiejama daugelio moterų grožio procedūrų dalis.

Norint panaikinti ir išlyginti raukšles, rekomenduojamos botulino injekcijos nuo raukšlių. Botulino toksinas yra medžiaga, kuri veikia raumenyse esančias nervinių ląstelių galūnes. Tuomet, kai botulinas suleidžiamas į raumenį, jis sutrikdo nervinio impulso sklidimą bei atpalaiduoja raumenį. Neleidžia raumeniui judėti šypsantis, pykstant, juokiantis ir pan.

Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) botulino toksino injekcijų per metus atliekama apie 6 milijonus, o iš jų net 90 proc. moterims. Botulino injekcijos gali būti leidžiamos 18 – 65 metų asmenims. Lietuvoje daugelis moterų vis dar bijo šios procedūros, tačiau – visai be reikalo. Reikia suprasti, jog botulino toksino injekcijos nuo raukšlių yra ne tik estetinė, bet ir medicininė procedūra ir, jei tai patikite atlikti šios srities specialistui, galite pasiekti iš tiesų puikių rezultatų.

Botulino toksino injekcijos procedūra yra greita. Užtrunka vos 15 – 30 min. (priklausomai nuo zonų, į kurias yra leidžiamas botulino toksinas). Pati injekcija yra beveik neskausminga, nes atliekama naudojant labai plonas adatas. Efektas pastebimas jau po 3 – 4 dienų.

Botulino toksino injekcijos neatliekamos:

• besilaukiančioms moterims;
• maitinančioms mamoms;
• sergantiems asmenims.

Botulino toksino injekcijas reikia reguliariai kartoti. Šių injekcijų dėka oda mažiau raukšlėjasi. Taip pat injekcijos vietoje raumuo tampa mažiau judrus, nyksta gilios raukšlės bei tam tikrą laiką nesusidaro naujos raukšlės.

Po suleisto botulino toksino nuo raukšlių nerekomenduojama vartoti alkoholio, lankytis pirtyse ar soliariumuose. Jeigu ruošiatės ypatingai progai ar svarbiam renginiui, botulino inekcijas rekomenduojama atlikti anksčiau nei dieną prieš, nes po šios injekcijos kartais gali atsirasti mėlynė.

Taigi, norint sumažinti ar išlyginti nepatinkančias raukšlės, nevertėtų bijoti botulino toksino injekcijų. Tik labai svarbu šias procedūras patikėti tikriems, sertifikuotiems specialistams, kurie puikiai išmano savo darbą, konsultuoja bei įvertina visas indikacijas ir kontraindikacijas. Jeigu jaučiate, kad jus vargina ir sendina veido raukšlės – nedelskite ir kreipkitės į specialistus, nes po botulino toksino injekcijų tapsite tik dar gražesnėmis, pasijusite žymiai geriau bei atjaunėsite.

Atopinis dermatitas kūdikiams ir vaikams yra gana dažna problema, kuri sukelia daug nemalonių pojūčių, rūpesčio bei reikalauja rimtos priežiūros ir gydymo. Atopinis dermatitas – tai dažna lėtinė odos uždegimo liga, kuriai būdingas stiprus bei varginantis niežėjimas. Dažniausiai šia liga serga kūdikiai ir vaikai.

Sergantieji atopiniu dermatitu turi genetiškai nulemtą polinkį reaguoti į aplinkos alergenus, sausą odą. Taip pat polinkį sirgti virusinėmis ir bakterinėmis ligomis.

Kūdikiams bei visai mažiems vaikams (nuo 2 mėnesių iki 1 metų) atopinis dermatitas pasireiškia tokiais simptomais:

• niežėjimas veido srityje;
• niežėjimas plaukuotoje galvos dalyje;
• niežėjimas kaklo srityje;
• niežėjimas krūtinės srityje;
• niežėjimas tiesiamųjų galiūnių paviršiuose.

Taip pat kūdikiams, sergantiems atopiniu dermatitu būdinga eriteminės plokštelės su papulėmis ar pūslelėmis. Vyrauja paraudimas, šlapiavimas, šašai. Kūdikiams, sergantiems atopiniu dermatitu, nebūdingi bėrimai nosies, lūpų srityje, ant delnų, padų ar kirkšnyje. Pačioje ligos pradžioje jiems pasireiškia seborėjinio dermatito požymiai. Tai reiškia tuo, jog jų antakių oda, kaktos, pažastų, kirkšnių srities oda arba vietos už ausų parausta ir ima pleiskanoti. Vyresniems vaikams vyrauja eriteminės sausos papulės, odos kerpėjimas, nukasymai. Dėl ilgalaikio kasymosi oda sustorėja bei sukietėja. Taip pat dėl nuolatinio kasymosi itin pažeidžiamas odos vientisumas. Būna atvejų, kada prasideda infekcijos.

Pagrindiniai kūdikių ir vaikų atopinio dermatito simptomai bei požymiai:

1. odos sausumas;
2. odos sustorėjimas;
3. alergija tam tikriems maisto produktams;
4. sausas arba šlapias bėrimas;
5. dažnos infekcijos;
6. tuštinimosi sutrikimai;
7. bėrimas;
8. odos sukietėjimai ir pan.

Net du trečdaliai vaikų atopiniu dermatitu suserga iki vienerių metų. Vaikui augant ligos rizika nors ir nežymiai, bet padidėja: iki penkerių metų nuo tokios problemos kenčia net keturi penktadaliai vaikų. Maždaug pusė jų iki 2 metų amžiaus visiškai pasveiksta, o net 90 proc. vaikų, sergančių atopiniu dermatitu išssigydo jį iki jiems sukanka 6 metai.

Pagrindiniai atopinio dermatito uždaviniai – tai niežėjimo bei padidėjusio uždegimo mediatorių išsiskyrimo slopinimas. Taip pat epidermio barjerinės funkcijos normalizavimas, odos drėkinimas ir odos paviršiuje esančių bakterijų mažinimas.

Kūdikių ir vaikų atopinio dermatito gydymas priklauso nuo:
• ligos sunkumo;
• anksčiau paskirto gydymo ir jo poveikio;
• ligą skatinamųjų veiksnių (remisija, lengvas atopinis dermatitas, vidutinio sunkumo atopinis dermatitas, sunkus, nepasiduodantis vietiniam gydymui atopinis dermatitas);
• antibakterinių vietinio poveikio ir sisteminių vaistų.

Gydant kūdikių ir vyresnių vaikų atopinį dermatitą, labai svarbu jų tėvams suteikti išsamią bei suprantamą informaciją apie ligą. Taip pat mokyti tinkamai prižiūrėti odą bei tinkamai vartoti vaistus. Svarbu laiku ir nedelsiant kreiptis į specialistus pastebėjus pirmuosius ligos požymius, kad gydytojai specialistai galėtų užkirsti kelią tolimesniam ligos progresavimui, nes atopinis dermatitas vaikams ir kūdikiams yra rimta liga, reikalaujanti priežiūros ir sistemingo gydymo.

Turbūt kiekvienas žmogus pripažins, kad atsiradusi alergija, bėrimas ar raudonis veido srityje yra viena nemaloniausių problemų. Kūno srityje atsiradusias problemas galime paslėpti po rūbais, tačiau veido, deja, ne. Mūsų veidas pastebimas kiekvienam praeiviui, kolegai, draugui, todėl atsiradus problemai, reikėtų aiškintis jos priežastis ir nedelsiant pradėti gydymą.

Viena dažniausių veido bėrimo priežasčių – tai perioralinis dermatitas ant veido. Tai lėtinė bei uždegiminė veido odos liga. Šiai ligai yra būdingas bėrimų išsidėstymas apie burnos sritį. Taip pat būdingi bėrimai po akimis, ant kaktos ir smakro. Dažniausiai bėrimus niežti, o išbertose vietose jaučiamas tempimo jausmas. Kai kada tie iškilimai būna pilni skysčių bei pūlių. 20-40 metų amžiaus moterys bei vaikai – dažniausiai perioraliniu dermatitu serganti žmonių grupė. Vyrai šia liga serga labai retai.

Manoma, kad šios ligos atsiradimui įtakos turi:

• netinkamas drėkinamųjų kremų naudojimas;
• floruota dantų pasta;
• hormoninių medikamentų vartojimas;
• ultravioletiniai (UV) spinduliai;
• bakterinė ar grybelinė infekcija ir kt.

Kiekvienam susidūrusiam su šia nemalonia liga reikėtų apsišarvuoti kantrybe, nes gydymas trunka nuo 6 iki 12 savaičių, o kartais net ilgiau. Dermatitas vargina ne tik dėl estetinio vaizdo, bet ir dėl to, kad lėtai gyja. Viso gydymo metu labai svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų. Pirmiausia, labai svarbu nenaudoti jokių kosmetinių drėkinamųjų kremų, o jeigu dermatitą sukėlė vietiniai hormoniniai vaistai, reikia kuo skubiau nutraukti jų vartojimą.

Dermatito gydymui skiriami:

• vietiniai antiuždegiminiai vaistai;
• geriamieji vaistai (tuo atveju, jeigu vietinis gydymas neefektyvus);
• vietiniai vaistai kombinuojami su intensyvia pulsine šviesa (IPŠ).

Pajutus pirmuosius simptomus ir ligos požymius rekomenduojama nedelsiant kreiptis į gydytoją specialistą, kuris padės Jums pasveikti ir užkirs kelią ligos progresavimui. Svarbu nedelsti ir apsišarvuoti kantrybe. Mes Jums galime padėti.

Atopinis dermatitas suaugusiems – tai lėtinis ir pasikartojantis epidermio ir dermos uždegimas. Tai labai nemaloni odos liga, nes sergantieji asmenys dėl išbertos ir niežtinčios odos jaučia ne tik fizinį, bet ir psichologinį diskomfortą. Būna atveju, kada sergantys atopiniu dermatitu, tiek vyrai, tiek moterys, pamažu atsiriboja nuo visuomenės.

Atopinis dermatitas pasireiškia:

1. stipriu niežėjimu;
2. odos sausumu;
3. tipišku odos bėrimu.

Dermatitas suaugusiems gali atsirasti dėl kelių priežasčių. Visų pirma, šios ligos atsiradimą skatina genetiniai veiksniai. Taip pat atopinio dermatito atsiradimui įtaką daro ir alerginiai veiksniai. Alergenai sukelia odos hiperergines reakcijas, tai gali būti namų dulkės, žiedadulkės, plaukai, maisto produktai, kosmetikos priemonės, skalbiamieji milteliai, netinkama odos priežiūra bei daugelis kitų veiksnių. Atopinį dermatitą sukelia ir nuolat patiriamas stresas, jaučiamas pyktis ir didelė emocinė įtampa. Dermatitą gali sukelti ir klimato veiksniai, t. y. drėgmė, vėjas, oro temperatūra. Moterims dermatitas atsiranda ir nėštumo metu. Menstruacijos taip pat skatina dermatito atsiradimą.

Dermatito gydymas prasideda nuo pastangų šalinant ar mažinant odos būklę dirginančius bei bloginančius veiksnius. Labai svarbu saugotis nuo alergenų, kurie daro įtaką dermatito atsiradimui. Jei yra galimybė, jų reikia visiškai atsisakyti ir nebenaudoti. Pavyzdžiui, jeigu Jūsų odos būklė pablogėjo naudojant kosmetikos priemones, reikėtų jų atsisakyti arba pakeisti tokiomis, kurios nesukelia šios ligos požymių ar ligos paūmėjimo.

Padidėjusį odos jautrumą, niežėjimą, uždegimą mažina specialūs gydytojų skiriami vaistai, o esant itin sausai ir pleiskanojančiai odai paskiriamas riebus kremas. Odai suminkštinti skiriami specialūs gydomieji losjonai, kurie profilaktiškai apsaugo nuo stipresnio odos išsausėjimo.

Sunkesniais ligos atvejais, paūmėjus dermatitui ar esant uždegimui skiriami geriamieji medikamentai (imunosupresantai, gliukokortikosteroidai ir pan.), fototerapija ar kombinuotas gydymas.

Labai svarbu atidžiai klausyti visų gydytojo patarimų ir rekomendacijų, nes gydantis šią ligą reikia laikytis tam tikro nuoseklaus rėžimo. Sergant atopiniu dermatitu ir norint kuo greičiau pasveikti reikėtų:

1. buityje naudojamas priemones tokias, kaip skalbimo milteliai, įvairūs valikliai ir pan., pakeisti, pavyzdžiui, ūkišku muilu, kuris nedirgina odos ir nesukelia ligos paūmėjimo;
2. Nenešioti drabužių, kurie yra pagaminti iš sintetinio pluošto ar vilnos;
3. Laikytis higienos, praustis ir odą prižiūrėti tinkamai, naudojantis pateiktomis gydytojo rekomendacijomis;
4. Nusimaudžius odą tepti tik gydytojo paskirtomis priemonėmis (drėkinančiomis ir minkštinamųjų savybių turinčiomis priemonėmis);
5. Jokiais būdais nenaudoti kosmetikos priemonių, nagų, plaukų lako ir t.t.

Pajutus pirmuosius simptomus ir ligos požymius rekomenduojama nedelsiant kreiptis į gydytoją specialistą, kuris padės Jums pasveikti ir užkirs kelią ligos progresavimui bei paskirs sistemingą gydymą.

Nago įaugimas yra labai nemalonus, skausmingas bei trikdantis kiekvieno žmogaus, susidūrusio su šia problema, biosocialines funkcijas. Įaugus nagui sunku vaikščioti, vairuoti automobilį, sportuoti ir t.t. Žmogaus judesiai tampa riboti dėl nemalonaus ir itin stipraus, nepraeinančio skausmo.

Dažniausiai įauga kojos nykščio nagas, bet pasitaiko ir rankos nago įaugimų. Įaugęs nagas sukelia aplink esančios odos infekciją ir tada nagas pradeda pūliuoti, jis ima dar labiau skaudėti. Tuomet jaučiamas didelis diskomfortas ir skausmas. Norint išvengti šios problemos reikalingas operacinis įaugusio nago gydymas. Dažniausiai atliekama kraštinė nago ekscizija ir cheminis įaugusio kojos nago matricos prideginimas, kitaip dar vadinamas fenolizacija (feonolio rūgštimi). Ši procedūra yra neskausminga, nes atliekama vietinėje nejautroje. Techniškai – tai nesudėtinga bei efektyvi procedūra.

Po operacijos reikia prižiūrėti nagą pagal gydytojo rekomendacijas. Priežiūra paprasta ir nesudėtinga. Reikia avėti nevaržančią avalynę ir šiltesnę kojinę, nes po operacinio gydymo pirštas būna sutvarstytas. Kelias dienas derėtų kuo mažiau vaikščioti ir dažniau laikyti koją pakeltą. Atsižvelgiant į šias rekomendacijas ir laikantis gydytojo nurodymų žaizda gyja greičiau. Po rankos nago įaugimo priežiūra dar lengvesnė, nes nereikalinga papildoma priežiūra tokia, kaip įaugus kojos nagui.

Taigi, į gydytoją specialistą dėl operacinio gydymo reikėtų kreiptis tuomet, kai nuolat susiduriate su įaugančių nagų problema, jeigu prasidėjo uždegimas, stiprėja skausmas bei atsiranda patinimas, paraudimas ir įaugęs kojos nagas pradeda stipriai pūliuoti. Jokiais būdais negalima pačiam bandyti nago iškirpti, nes galima sukelti stiprią infekciją, kuri sukels dar nemalonesnių problemų bei dar didesnį skausmą ir dar nemalonesnes pasėkmes.

Įaugusio nago gydymas parenkamas individualiai, atsižvelgiant į ligos sunkumo laipsnį. Operacinis įaugusio nago gydymas atliekamas mūsų centre Vilniuje ir Klaipėdoje. Įaugusio nago operacijos kaina 70 Eur.

Turbūt daugelis yra ne kartą patyrę įvairių traumų ar skausmų ir dėl to susidūrę su kineziterapeutu. Turbūt kiekvienas žino, kam reikalingas kineziterapeutas. Kineziterapeutas – tai asmuo, kuris savo pacientus gydo fiziniais pratimais, su tikslu sugrąžinti, koreguoti ar adaptuoti ligos ar traumos pažeistas judėjimo funkcijas.

Kineziterapeuto profesija nėra lengva, nes kineziterapeutai tiria pacientus, įvertina jų pajėgumą ir fizines ypatybes. Taip pat nustato funkcinius sutrikimus bei juos gydo. Dažniausiai kineziterapeutai dirba savarankiškai, individualiai arba grupėse tam tikrose sveikatos priežiūros įstaigose. Kineziterapeuto profesija reikalauja daug fizinių pastangų, kantrybės, ištvermės, vidinio nusiteikimo, stengiantis pacientus nuteikti darbui optimistiškai.

Pagrindinis ir pats svarbiausias tikslas kineziterapijoje yra kineziterapeuto gebėjimas išklausyti pacientą, nustatyti kineziterapinę diagnozę, tinkamai pritaikyti gydymą bei jį įgyvendinti, stengiantis pasiekti pačių geriausių rezultatų. Kineziterapeutas turėtų pasižymėti tokiomis pagrindinėmis asmenybės savybėmis – tai kantrybė, gebėjimas susikaupti, esant sunkumams kontroliuoti ir save, ir pacientus, nuoširdumas, švelnumas, atsakingumas bei ištvermė.

Teikiant kineziterapeuto paslaugas siekiama maksimalaus asmens funkcinio atstatymo. Pagrindiniai kineziterapeutų tikslai yra užkirsti kelią neįgalumui ar jį sumažinti, o sergančiuosius ir neįgaliuosius stengtis integruoti į visuomenę.

Kineziterapeuto darbas pradedamas, kai tik žmogus suserga. Sergantysis turi būti informuojamas apie reabilitacijos priemones. Jo artimieji taip pat turi būti šio proceso dalyviai. Kineziterapijos priemonės turi būti naudojamos kompleksiškai, nepertraukiamai. Taip pat reikia nuolat vertinti kineziterapinio gydymo efektyvumą. Jokiais būdais negalima izoliuoti paciento nuo kolektyvo.

Kineziterapeutas savo darbo metu, gydydamas pacientus, taiko įvairias kineziterapines priemones tokias, kaip:

• įvairūs kineziterapiniai pratimai (koordinacijos, pusiausvyros ir t.t.);
• aktyvios, pasyvios mankštos;
• žaidimai;
• normuotas ėjimas;
• įvairūs treniruokliai pagal ligą, traumą, negalią;
• raumenų elektrostimuliavimas;
• pratimai baseine, plaukimas ir kt.

Taip pat kineziterapeutai moko pacientus naudotis ortopedinėmis priemonėmis ir įvairia kompensacine technika. Kineziterapeuto teikiamos paslaugos yra svarbios kiekvienam, kuris susiduria su trauma, skausmais (pvz., nugaros, sąnarių ir pan.), fiziniu neįgalumu ir t.t.

Kiekvieno kineziterapeuto pareigos yra teikti profesionalias kineziterapijos paslaugas, bendradarbiauti su kitais asmens bei visuomenės sveikatos priežiūros specialistais (reabilitologais, ergoterapeutais, slaugytojais reabilitacijai, psichoterapeutais, socialiniais darbuotojais, įvairių specialybių gydytojais konsultantais ir pan.). Taip pat gerbti pacientų teises bei jų nepažeisti, laikytis profesinės etikos principų ir pan.

Taigi, kineziterapeuto profesija nėra lengva, tačiau kiekvienam, susidūrusiam su tam tikromis problemomis ir praleidus nemažai laiko kineziterapeuto kabinete, tampa aišku, ką veikia šios profesijos atstovai.

Kineziterapija – tai ligos gydymas judesiu, tikslingai bandant sugrąžinti, koreguoti ar adaptuoti paciento pažeistas judėjimo funkcijas.

Kineziterapijos užsiėmimai būna:

• grupiniai;
• individualūs.

Tiek grupinių, tiek individualių kineziterapijos užsiėmimų trukmė yra individuali ir priklauso nuo pacientų sveikatos būklės bei tolerancijos fiziniam krūviui. Kineziterapijos užsiėmimai gali užtrukti nuo 15 min. iki 45 min. ar net ilgiau. Priklausomai nuo paciento skiriami aktyvūs ir pasyvūs kineziterapijos metodai.

Aktyviems kineziterapijos metodams priskiriami tokie, kur pacientas juda sąmoningai ir tam eikvoja energiją. Tai gydomoji kūno kultūra ir sudėtingi judesiai, susiję su darbine veikla.

Naudojant pasyvius kineziterapijos metodus, pats ligonis irgi yra pasyvus. Įvairias manipuliacijas rankomis ar specialiais prietaisais atlieka kineziterapeutas. Tai – gydomasis masažas, manualinė terapija, mechanoterapija, trakcinė terapija ir vibracinė terapija.

Kineziterapijoje, kineziterapinių užsiėmimų metu yra naudojamos įvairios priemonės, kurios yra skiriamos padėti kineziterapeutui išlaikyti paciento svorį bei jį judinti. Taip pat įvairius įrengimus galima naudoti paciento motyvacijai padidinti, suteikti jam malonumą ar pramogos jausmą. Pavyzdžiui, volas – naudojamas pratimams kniūbsčioje, sėdimoje arba sėsk – stok pozicijose. Volas turi būti kietas, kad suteiktų mobilų pagrindą bei būtų lengva jį kontroliuoti. Volo mobilumas padeda svorio perkėlimui, sėdint suteikia pusiau stabilų atramos pagrindą. Kamuolys yra labai svarbus kineziterapijoje, todėl, kad su juo galima judėti įvairiomis kryptimis. Jis naudojamas koordinacijos ir pusiausvyros pagerinimui bei įvairiems kitiems ligonio sutrikimams optimizuoti. Suolelis – naudojamas sėdėjimo ar stok – sėsk pratimams. Tai labiausiai statiška pagalbinė priemonė, suteikianti solidų atramos pagrindą.

Kineziterapijos užsiėmimų metu, kineziterapeutas turi gebėti tirti chirurginėmis, ortopedinėmis, traumatologinėmis, neurologinėmis, vidaus organų (kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių, virškinimo, endokrininės sistemų ir medžiagų apykaitos ar sąnarių) ligomis sergančių pacientų fizinę ir funkcinę būklę, nustatyti problemas, numatyti kineziterapijos tikslus ir priemones bei atlikti kineziterapines procedūras.

Pagrindiniai kineziterapeuto uždaviniai per kineziterapijos užsiėmimus (tiek individualius, tiek grupinius) yra:

• bendravimas su pacientais;
• pacientų ištyrimas bei įvertinimas;
• kineziterapinio plano atlikimas;
• kineziterapinių uždavinių, tikslų išsikėlimas ir įgyvendinimas;
• kineziterapijos priemonių pritaikymas ir panaudojimas.

Kineziterapinių pratimų nauda: pagerėja pacientų nuotaika, atsiranda didesnė motyvacija dirbti bei siekti kuo geresnių rezultatų. Taip pat pagerėja funkciniai ir fiziniai rodikliai. Pacientai užsiėmimų metu jaučiasi žymiai geriau nei prieš juos.

Kiekvienam pacientui reikėtų skirti kuo daugiau individualių, o ne grupinių mankštų, nes pacientai individualių mankštų metu labiau sutelkia dėmesį į darbą ir pasiekia geresnių rezultatų. Būtent tada galima tikėtis didesnės išsikeltų tikslų bei uždavinių naudos.

Kiekviena trauma, kiekvienas jaučiamas skausmas tam tikroje kūno dalyje, atliekant tam tikrą judesį, kiekviena negalia yra svarbi kineziterapeutui, nes būtent jis turi įvertinti pacientą ir parinkti tinkamus gydymo metodus.

Ištyręs pacientą kineziterapeutas pasirenka, kokį metodą naudos, ir nusprendžia, koks bus metodo tikslas: ar bus norima sumažinti skausmą, ar siekiama išjudinti nelankstų sąnarį. Šios kvalifikacijos specialistui visada svarbu iš anksto išsiaiškinti taikomo metodo tikslą, kadangi į tai gali būti atsižvelgiama vertinant kiekvieno metodo poveikį.

Priklausomai nuo paciento skiriami aktyvūs ir pasyvūs kineziterapijos metodai:

• Aktyviems kineziterapijos metodams priskiriami tokie, kur pacientas juda sąmoningai ir tam eikvoja savo energiją (tai gydomoji kūno kultūra ir sudėtingi judesiai, susiję su darbine veikla);
• Naudojant pasyvius kineziterapijos metodus, pats ligonis yra pasyvus. Įvairias manipuliacijas rankomis ar specialiais prietaisais atlieka kineziterapeutas (tai gydomasis masažas, manualinė terapija, mechanoterapija, trakcinė terapija ir vibracinė terapija).

Kiekvienas gydymo atvejis – skirtingas, tad ir gydymo priemonės, taikomos vienu metu, gali būti skirtingos. Pavyzdžiui, esant stuburo išvaržai, skoliozei, juosmens, kaklo skausmui ir pan. gali būti taikoma SET koncepcija. Ji grindžiama griaučių ir raumenų sistemos lavinimu, atliekant aktyvius ir pasyvius judesius, kabant ant virvių. Esant raiščių patempimams, sąnarių bursitams, sausgyslių uždegimams ir pan. atliekamas teipavimas, kuris suaktyvina kraujotaką ir limfotaką, mažina vidinį audinių spaudimą ir skausmą, atpalaiduoja pavargusius raumenis.

Fiziškai neaktyviems, judėjimo sutrikimų turintiems asmenims, senyvo amžiaus žmonėms ir kt. taikoma sąnarių mobilizacija, kuri numalšiną skausmą bei atpalaiduoja įtampą kaklo, pėdos, dubens, riešo, stuburo srityse ir pan.

Siekiant sustiprinti raumenis ir pagerinti jų ištvermę, esant skoliozei, kaklo skausmams ir pan. naudojamos elastinio pasipriešinimo gumos, kurios padidina procedūros efektyvumą, apsaugo sąnarius nuo nereikalingos perkrovos.

Esant pusiausvyros ir koordinacijos sutrikimams, taikomos nestabilios platformos. Jų dėka lavinama pusiausvyra ir koordinacija, pagerinama sąnarių funkcija, stiprinami raiščiai.

Taip pat gydymui naudojami specialūs kamuoliai, voleliai, platformos, taikomi kvėpavimo pratimai, atliekami masažai ir begalė kitų gydymo metodų ir priemonių. Specifinė treniruočių programa, įvairūs tinkamai paskirti pratimai ir gydymo metodai yra neatsiejama reabilitacijos dalis. Reabilitacija neatsiejama ir nuo gydymo namuose. Kiekvienam besigydančiam asmeniui yra svarbi treniruočių programa namuose, nes kineziterapijos tęstinumas namuose padeda pasiekti dar didesnio efektyvumo. Labai svarbu niekada nenuleisti rankų ir judėti tik pirmyn, nes ne tik specialistų pagalba, bet ir savo pačių įdėtomis pastangomis galima pasiekti pačių efektyviausių ir geriausių rezultatų.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, sergančiųjų neinfekcinėmis lėtinėmis ligomis, t.y. nutukimu, podagra ir kt. vis daugėja, todėl labai svarbu ne tik gerinti mitybą, bet ir aktyviai judėti. Aktyvus judėjimas, sureguliuota mityba bei kineziterapija padeda sumažinti ar net įveikti šią problemą.

Nutukimas – tai sindromas, sukeltas persivalgymo. Nutukimas sukelia pavojų sveikatai. Žmonės labiausiai nutunka valgant daug ir itin riebaus bei saldaus maisto. Taip pat su nutukimu susiduria ir tie žmonės, kurie mažai juda, nėra aktyvūs. Pagrindiniai nutukimo simptomai:

• greitas nuovargis;
• per didelis kūno svoris;
• kūno masės indeksas daugiau nei 30;
• dusulys fizinio krūvio metu.

Nutukimui dažniausiai daro įtaką genetinės priežastys, fiziologiniai veiksniai, gyvenimo būdas. Ypač persivalgymas ir mažas fizinis aktyvumas. Taip pat ir psichologinės, ideopatinės priežastys. Nutukimas gali atsirasti ir sergant tokiomis ligomis, kaip hiperhidrozė, kuomet skydliaukė gamina per mažai hormonų ir Insulinoma, kai kasoje esantis auglys gamina per daug insulino ir kraujyje mažėja gliukozės kiekis arba tai lemia įvairios traumos, ribojančios judėjimą ir kt.

Kineziterapinių pratimų metu svariausias tikslas yra medžiagų apykaitos didinimas atliekant jėgos treniruotes (pratimai su pasipriešinimu ir pan.). Taip pat kraujotakos bei kvėpavimo gerinimas ir virškinamojo trakto veiklos reguliavimas, atliekant kvėpavimo ir dinaminius pratimus. Žinoma, ir pilvo presą stiprinantys pratimai bei adaptacijos fiziniam krūviui ir bendro darbingumo didinimas. Dažniausiai kineziterapija trunka 45 – 60 min. Kineziterapiniai užsiėmimai skiriami individualiai kiekvienam pacientui pagal nutukimo laipsnį.

Kineziterapinių užsiėmimų metu taikomi pratimai stambioms raumenų grupėms. Judesiai atliekami didele amplitude. Bendrieji lavinimo pratimai keičiami su gilaus kvėpavimo pratimais. Pratimai atliekami su kamuoliais, lazdomis, svoriais bei kitomis priemonėmis. Taikomi pratimai ir pilvo presui bei dozuotai didinamas fizinis krūvis. Dirbant su vaikais galimi judrūs žaidimai.

Taisyklingai dozuojant fizinį krūvį ir reguliariai atliekant pratimus:

• reguliuojama medžiagų apykaita;
• aktyvinamas nervinis ir humoralinis poveikis;
• gerėja audinių mityba, širdies ir kraujagyslių sistemos veikla;
• ištvermės pratimų metu sunaudojama daugiau angliavandenių ir riebalų;
• dėl teigiamo emocinio poveikio gerėja vidaus sekrecijos liaukų veikla.

Nutukimo gydymui taikoma ilgalaikė kineziterapija. Greitas svorio metimas yra nesėkmingas dėl psichologinių ir fiziologinių priežasčių, nes svoris vėl grįžta į pradinę padėtį ir visas darbas bei įdėtos paciento pastangos tampa bevaisės. Taigi, norint įveikti nutukimą, reikia sureguliuoti mitybą ir, žinoma, aktyviai judėti.

Cukrinis diabetas (cukraligė) – tai sutrikimų kompleksas, kuriuos sukelia pakitęs organizmo gebėjimas panaudoti gliukozę (cukrų). Sergant cukriniu diabetu visais atvejais pasireiškia insulino trūkumas.

Serga dažniausiai vyresni žmonės, dažnai nutukę, valgo daug net ir naktį. Taip pat asmenims, sergantiems cukriniu diabetu, pasireiškia šie simptomai:

• troškulys;
• odos niežėjimas;
• pūlingos infekcijos;
• kūno masės mažėjimas;
• dažnas šlapinimasis bei bendras organizmo nuovargis;
• alkio pojūtis;
• regėjimo sutrikimai;
• aukštas kraujo spaudimas;
• dažnos šlapimo takų infekcijos ir kt.

Sergant I laipsnio cukriniu diabetu būdingi greitai ryškėjantys simptomai. Dažniausiai pacientą pradeda troškinti ir troškulys vis stiprėja. Taip pat sergantysis ima gausiai šlapintis. Kraujyje ir šlapime gausėja cukraus. Sunkesniais atvejais pacientą pradeda pykinti, o ligai progresuojant, gali prasidėti diabetinė koma.

II tipo cukrinis diabetas diagnozuojamas profilaktinio patikrinimo metu. Ilgą laiką ligonis nejaučia jokių ligos simptomų. Ligos požymiai ryškėja palaipsniui ir negreitai. Kartais prasideda grybelinės odos ligos ir dažniausiai II tipo cukrinis diabetas išaiškėja prasidėjus vėlyvoms komplikacijoms.

Pagrindiniai kineziterapiniai tikslai ir uždaviniai – tai centrinės nervų sistemos normalizavimas, kraujotakos ir kvėpavimo sistemos gerinimas, virškinamojo trakto veiklos, adaptacijos fiziniam krūviui gerinimas, komplikacijų vystymosi stabdymas bei organizmo stiprinimas.

Kineziterapijos nauda, užsiėmimų trukmė bei pobūdis priklauso nuo sergančiojo cukriniu diabetu sunkumo laipsnio. Esant lengvo cukrinio diabeto atvejui: pratimai taikomi visoms raumenų grupėms, taikomi ir pilnos judesio amplitudės judesiai, kineziterapinių pratimų tempas lėtas ir vidutinis. Kineziterapinė progresija – sudėtingesni koordinacijos pratimai, pratimai su įvairiais įrankiais. Kineziterapijos pratimų trukmė 30 – 40 min. Esant vidutinio cukrini diabeto atvejui: taikomi vidutinio intensyvumo fiziniai pratimai, kvėpavimo ir atsipalaidavimo pratimai. Kineziterapijos pratimų trukmė 15 – 20 min. Pratimai taikomi visoms raumenų grupėms. Pilnos judesio amplitudės judesiai. Tempas lėtas ir vidutinis. Esant sunkaus cukrinio diabeto atvejui: kineziterapija skiriama atsižvelgus į paciento būklę, stengiamasi palaipsniui didinti fizinį krūvį, užkirsti kelią komplikacijoms. Pirmiausia, taikomi pratimai mažoms ir vidutinėms raumenų grupėms, o pratimai stambioms raumenų grupėms pradedami pamažu ir tiksliai dozuojant fizinį paciento krūvį. Kiekvieno kineziterapinio užsiėmimo metu nuolat stebima paciento organizmo reakciją į fizinį krūvį. Pacientams kineziterapija taikoma atsižvelgiant ir į kitas turimas ligas, kurioms įtaką daro cuktinis diabetas: aterosklerozė, hipertenzija, artritas, akių pažeidimai bei kojų pažeidimai.

Taigi, labai svarbu yra laiku diagnozuoti cukrinį diabetą ir svarbu neužmiršti, kad svarbiausi profilaktikos veiksniai yra racionali mityba, kūno masės normalizavimas bei fizinis aktyvumas.

Podagra yra lėtinė medžiagų apykaitos sutrikimo liga. Sergant šią liga kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose kaupiasi ir padidėja šlapimo rūgšties kiekis. Dažniau serga vyrai vyresni nei 35 metai ir moterys vyresnės nei 55 metai.

Podagros atsiradimui įtaką daro paveldimumas ir netinkama mityba. Taip pat podagra gali būti komplikacija, sukelta kitų ligų. Ją gali sukelti šlapimą skatinantys medikamentai – diuretikai ir antibiotikai. Pagrindinai rizikos veiksniai, veikiantys šios ligos atsiradimą, yra didelė kūno masė, padidėjęs arterinis kraujo spaudimas bei alkoholio vartojimas.

Sergant podagra pasireiškia tokie simptomai:

• nuolatinis sąnarių skausmas;
• karščiavimas;
• sąnarių deformacijos;
• odos mazgeliai;
• sąnarių tinimas;
• podagriniai mazgai, kitaip vadinami tofusais;
• ūmus sąnarių skausmas.

Šiai ligai būdingas vieno ar kelių sąnarių uždegimas. Sergant podagra, kojos nykščio sąnarys patinsta, parausta bei tampa labai skausmingas. Ligai progresuojant, gali būti pažeidžiami ir čiurnų, kelių, alkūnių, plaštakų ir kt. sąnariai. Podagros skausmo priepuolius gali išprovokuoti ūmus badavimas, alkoholio vartojimas, sąnarių traumos ir kt. Negydant šios ligos, priepuoliai dažnėja, ilgėja bei atsiranda lėtinės podagros simptomai tokie, kaip riboti sąnarių judesiai, deformacijos, nuolatinis skausmas ir pan. Esminis podagros požymis – tai tofusai, t. y. šlapimo rūgšties druskų sankaupos sąnariuose bei aplinkiniuose audiniuose. Žiūrint plika akimi, jie atrodo, kaip įvairaus dydžio gumbeliai po oda, susidarantys apie labiausiai pažeistus sąnarius.

Sergant podagra, kineziterapinių užsiėmimų metu svarbiausia yra sąnarių funkcijos palaikymas, sąnarių mobilumo didinimas, medžiagų apykaitos ir pažeistų sąnarių kraujotakos gerinimas. Taip pat kontraktūrų prevencija bei bendro darbingumo didinimas. Sergant podagra kineziterapija ūmiu periodu netaikoma. Poūmiu periodu taikomi:

• pasyvūs ir aktyvūs judesiai;
• dinaminiai kvėpavimo pratimai;
• atsipalaidavimo pratimai.

Kineziterapinių užsiėmimų pradžioje taikomi pratimai gulint, sėdint, vėliau – stovint. Pratimai atliekami didėjančia amplitude ir didėjančiu tempu. Kineziterapijos pratimai trunka 20 – 30 min. Paciento būklei gerėjant atliekami sudėtingesni pratimai su lazdomis bei svarmenimis.

Svarbu žinoti, kad tik tinkamai kontroliuojant lėtines ligas, galima išvengti ir atitolinti jų komplikacijas, sustabdyti progresavimą ir taip sumažinti neįgalumą bei ankstyvą nedarbingumą. Norintiems nesirgti podagra, rekomenduojame sveikai maitintis, vengti maisto produktų, turinčių daug purinų bei gydyti ligas, dėl kurių padaugėja šlapimo rūgšties, o jau susidūrusiems su šia liga rekomenduojame nedelsti ir iškart pradėti gydymą.

Gausus prakaitavimas sukelia daug nepatogumų. Patiriant nuolatinę įtampą, stresą, susijaudinimą, prakaitavimas gali netikėtai atsirasti arba suintensyvėti. Taip pat prakaitavimas pasireiškia ir fizinio krūvio metu, pakilus aplinkos temperatūrai bei esant hormonų pokyčiams organizme.

Beveik visada intensyvus prakaitavimas tampa nemalonia problema, kuri žmogui sukelia psichologinį diskomfortą ir labai daug papildomų higieninių problemų.

Prakaitavimo intensyvumas priklauso nuo tokių veiksnių, kaip:

• mitybos ypatumai;
• paveldimumas;
• prakaito liaukų kiekis organizme;
• medikamentų vartojimas ir pan.

Nors prakaitavimas yra apsauginė organizmo reakcija, kartais ji tampa patologine: pacientams diagnozuojama hiperhidrozė (itin gausus prakaitavimas). Norint išvengti intensyvaus prakaitavimo arba siekiant jį sumažinti, rekomenduojamos botulino toksino injekcijos.

Botulino toksinas:

• blokuoja nervinius impulsus į odos prakaito liaukas;
• slopina prakaito liaukų aktyvumą;
• sumažina prakaito gamybą.

Botulino toksino injekcijos nuo prakaitavimo gali būti atliekamos pažastų, delnų, pėdų srityse bei kaktoje. Botulino injekcija žymiai sumažina prakaito gamybą: botoksas blokuoja nervinius impulsus į odos prakaito liaukas ir slopina jų aktyvumą. Norint atlikti botulino injekciją, reikalinga gydytojo specialisto konsultacija, nes kiekvieno žmogaus atvejis yra individualus, pvz., skiriasi odos tipas, prakaitavimo intensyvumas ir pan. Ši procedūra trunka nuo 20 minučių iki vienos valandos. Po botulino toksino injekcijos praėjus 3 – 4 dienoms intensyvus ir gausus Jūsų prakaitavimas pradeda mažėti. Injekcijos nuo prakaitavimo poveikis tęsiasi nuo 6 mėn. iki 12 mėn. Po metų prakaito liaukos vėl aktyvėja, todėl rekomenduojama botulino toksino injekcijas pakartoti, nes reguliari priežiūra padeda kas kartą vis labiau sumažinti organizmo prakaitavimą.

Siekiantiems išspręsti arba sumažinti gausaus prakaitavimo problemą derėtų nepamiršti, kad gydymo procese labai svarbu koreguoti mitybą. Atkreipkite dėmesį ir į vartojamus medikamentus. Po botulino toksino injekcijų reikės naudoti gydytojo specialisto rekomenduojamus dezodorantus.

Labai retais atvejais po botulino toksino injekcijų gali susidaryti kraujosrūvos dūrių vietose. Visgi išsigąsti nereikia, nes šios kaujosrūvos išnyksta per savaitę po procedūros. Taip pat labai svarbu neužmiršti, kad po botulino toksino injekcijų 24 valandas negalima masažuoti injekcijos vietos, vieną savaitę derėtų vengti tiesioginių saulės spindulių, nesilankyti soliariumuose ar saunose.

Taigi, jeigu norite įveikti arba sumažinti šią problemą, kreipkitės į mūsų gydytojus specialistus.

Plaukai yra vienas ryškiausių organizmo būklės rodiklių. Todėl jiems nusilpus, ėmus lūžinėti, būtina papildomai pasirūpinti sveikata. Vyrams plaukai yra linkę slinkti dažniau nei moterims ir taip yra dėl to, kad vyrai yra linkę į plikimą.

Plaukų augimo ciklą sudaro trys fazės, t. y. aktyvaus augimo, pereinamoji bei ramybės.

Vyrų aktyvaus plaukų augimo fazė tęsiasi net keletą metų. Pereinamojoje fazėje plaukas sustoja augti, bet neiškrenta, t. y. neišslenka. Ši fazė tęsiasi tik apie dvi savaites. Ramybės fazėje (ji trunka 5 – 6 savaites), plauko folikule pradeda formuotis naujas plaukas, o jos pabaigoje iškrenta senas plaukas. Vyrams dažniausiai pasitaiko androgeninis plikimas (pagrindinė vyrų plaukų retėjimo bei plonėjimo priežastis). Vyrų plaukai plonėja ir retėja negreitai, labai pamažu. Pirmiausia plaukai pradeda retėti kaktos šonuose. Tada prasideda viršugalvio srities plikimas ir galų gale atsiranda plikė. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad genetinis polinkis plikti tiesiogiai priklauso nuo testosterono poveikio plaukų folikulo ląstelėms.

Trūkstant maisto medžiagų plaukai tampa sausi, lėčiau auga, tampa negyvybingi ir šviesesni bei praretėja. Šie pakitimai atsiranda, kuomet organizme trūksta cinko, geležies ir esant baltymų trūkumui. Taip pat yra ir lizdinis vyrų plikimas. Vyrams pradeda slinkti plaukai ir nuplinkama dėl autoimuninio plauko folikulo pažeidimo. Plaukai išslenka ir susilieja į didesnius nuplikimo plotus. Šis plikimas dažnai būna sergant atopiniu dermatitu, astma ir kitomis ligomis. Taip pat ir turint skydliaukės problemų. Tuomet vyrai kenčia psichologiškai.

Pagrindinės vyrų plaukų slinkimo priežastys – tai didelis nuovargis, stresas, netinkama mityba, nemiga bei skydliaukės ligos ir kitos ligos, turinčios įtakos plaukų slinkimui. Ilgalaikis negydomas plaukų slinkimas vyrams gali sukelti visišką nuplikimą. Į gydytoją dermatologą derėtų kreiptis jeigu:

• galvos oda gausiai pleiskanoja;
• niežti galvos odą;
• intensyvus plaukų slinkimas užtrunka ilgiau nei 2 – 3 mėnesius;
• atsiranda galvos odos paraudimas;
• atsiranda pūlinukai;
• pasireiškia išplikimo židiniai.

Vyrams norint išvengti plaukų slinkimo reikėtų subalansuoti savo mitybą, sureguliuoti darbo bei poilsio rėžimą. Taip pat derėtų stengtis vengti stresų ir daugiau laiko skirti sau bei poilsiui. Ypač labai svarbu vartoti baltymais praturtintą maistą, kuriame gausu amino rūgščių, kurios yra reikalingos keratino sintezei.

Plaukai – tai sveikatos rodiklis, kuris atspindi fizinę bei emocinę mūsų būklę. Plaukai jautriai reaguoja į vitaminų trūkumą, nuolatinį stresą, netinkamą mitybą, oro kaitą bei tam tikras ligas.

Vitaminai – tai mūsų energijos šaltinis. Jeigu mūsų organizmui trūksta vitaminų, sutrinka visos organizmo gyvybinės funkcijos. Ypač dažnai vitaminų trūkumas jaučiamas pavasarį. Vitaminų trūkumas įtakoja ir kiekvieno iš mūsų plaukų slinkimą.

Svarbiausi vitaminai nuo plaukų slinkimo moterims ir vyrams:

• A vitaminas (šis vitaminas yra labai svarbus plaukų augimo procese. Vitaminas A stiprina plaukų šaknis, skatina ląstelių atsinaujinimą. Jeigu organizmui trūksta šio vitamino plaukai sausėja, lūžinėja, o oda pradeda pleiskanoti. Vitamino A gausu špinatuose, morkose, brokoliuose, pieno produktuose, kiaušiniuose ir kt.);
• B2, B6 ir B12 vitaminai (šie vitaminai skatina plaukų augimą, nes aprūpina galvos odą ir plaukų folikulus maistinėmis medžiagomi. Šie vitaminai padeda stabdyti plaukų slinkimą. Vitamino B gausu mėsoje, žuvyje, žaliose daržovėse, avižose bei pieno poduktuose ir kt.);
• C vitaminas (šis vitaminas reguliuoja galvos odos riebalų, kurie natūraliai drėkina ir apsaugo plaukų šaknis, gamybą. Taip pat neleidžia plaukams sausėti, lūžinėti bei sluoksniuotis. Vitamino C gausu citrusiniuose vaisiuose, obuoliuose, juoduosiuose serbentuose, pomidorose bei kt.);
• E vitaminas (šis vitaminas gerina kraujotaką ir aprūpina plauko svogūnėlius reikalingomis medžiagomi bei skatina jų augimą. Vitamino E gausu saulėgrąžų sėklose, kiaušinio trynyje, lapinėse daržovėse bei kt.);
• F vitaminas (šis vitaminas rūpinasi plaukais ir stabdo odos senėjimo procesus. Jeigu jaučiamas šio vitamino trūkumas, oda sausėja, plaukai slenka, lūžinėja ir praranda gyvybingumą. Vitamino F gausu kopūstuose, žuvų taukuose, alyvuogių aliejuje, džiovintuose vaisiuose ir kt.).

Be vitaminų trūkumo, plaukų slinkimui įtakos turi ir paveldimumas, ligos, operacijos, medikamentų vartojimas. Plaukai intensyviai pradeda slikti dar ir tuomet, kai žmonės serga endokrininės sistemos ligomis bei yra hormonų sutrikimai.

Taigi, norint turėti sveikus ir gražius plaukus, būtina tikamai maitintis ir gauti reikiamą vitaminų kiekį su maistu. Taip pat svarbu, kad plaukai būtų prižiūrimi ir iš išorės. Plaukų slinkimą stabdančių priemonių sudėtyje turėtų būti biologiškai veikliosios medžiagos, kurios stiprintų ir saugotų plauko folikulą. Pačios vertingiausios medžiagos plaukams:

1. A, B2, B6, B12, E ir F vitaminai;
2. įvairūs augalų ekstraktai bei kitos slinkimą stabdančios, riebalų liaukų veiklą reguliuojančios veikliosios medžiagos.

Specialūs vitaminai nuo plaukų slinkimo padeda sustiprinti plaukus bei geriau pasijusti. Tinkamai derinami vitaminai ir kruopščiai prižiūrimi plaukai, gali užkirsti kelią įvairioms plaukų problemoms.

Plaukai glaudžiai susiję su mūsų sveikata. Jeigu sergame mes, dažnai pakinta ir mūsų plaukų spalva, blizgesys, jie suplonėja, pradeda slinkti ir lūžinėja. Ypač tada, kai mūsų organizmui trūksta vitaminų, kai mes negaluojame ir blogai jaučiamės, kai išgyvename dėl įvairių gyvenimo problemų. Labai svarbu yra iš didelės gausos pasiūlymų tinkamai išsirinkti ir naudoti pačias efektyviausias priemonės nuo plaukų slinkimo.

Tiek vyrams, tiek moterims, kurie turi slenkančius, pažeistus ir lūžinėjančius plaukus, rekomenduojama ištisus metus naudoti tam tikras priemones tokias, kaip vitaminai, šampūnai, kaukės, vaistai. Svarbu nepamiršti, kad galima išbandyti ir natūralias remones nuo plaukų slinkimo.

Kartais išplovus galvą šampūnu vietoje balzamo galima užsidėti kaukę plaukams, kuri yra prisotinta gliukozės, baltymų, lipidų bei B grupės vitaminų. Slenkantiems plaukams stiprinti rekomenduojami ir specialiai parinkti maitinantys aliejai, kurie tonizuoja galvos odą bei suteikia jai elastingumo. Be tinkamai parinktų plaukų priežiūros priemonių (kaukių, šampūnų, losjonų ir pan.) yra labai svaru tinkamai maitintis, kad paukai būtų aprūpinti reikalingais vitaminais bei mikroelementais. Dažnai susidūrus su šia problema rekomenduojama vartoti kokybiško sėmenų aliejaus.

Norint, kad plaukai neslinktų, labai svarbu laikytis patarimų:

1. kruopščiai plauti galvą ir neleisti, jog plaukai riebaluotųsi;
2. naudoti nedidelį kokybiško šampūno, balzamo ar losjono kiekį;
3. nedžiovinti plaukų itin karšta džiovintuvo oro srove;
4. derėtų vengti plaukų tiesinimo ir cheminio šukavimo;
5. reikėtų saikingai naudoti plaukų formavimo priemones;
6. naudoti tik kokybiškas plaukų priežiūros priemones;
7. žiemos metu nešioti kepures ir pan.

Derėtų atsiminti, kad riebiems plaukams reikėtų rinktis būtent tokiems plaukams ir pritaikytą šampūną, o pleiskanojantiems – šampūną nuo pleiskanų ir pan. Atidžiai reikėtų rinktis ir priemones (kondicionerius, kaukes, balzamus, aliejus ir kt. ) plaukams. Šampūną reiktų rinktis tokį, kurio sudėtyje būtų riekiamas vitaminų kiekis. Tinkamai pasirinktos priemonės pagerins jūsų plaukų augimo procesą ir sustiprins plauko šaknis. Taip pat teigiamai paveiks plauko folikulą, sustabdys jo nykimą ir stimuliuos keratino išsiskyrimą.

Reikėtų nepamiršti, kad tinkamas priemones nuo plaukų slinkimo gali parinkti tik gydytojas specialistas. Pigios priemonės gali ne tik nesuteikti jokio efekto, bet ir pakenkti. Todėl jeigu nežinote, kokias tinkamas priemones nuo plaukų slinkimo reikėtų naudoti, kreipkitės į gydytoją specialistą, kuris paaiškins, kaip tinkamai prižiūrėti plaukus bei paskirs pati efektyviausią gydymo būdą.

Tai, kad plaukai šiek tiek slenka yra visiškai natūralu, todėl, kad plaukas turi savo gyvenimo ciklą. Sunerinmti reikėtų tuomet, kai pastebite, jog plaukai išslenka didesiais kiekiais ar net kuokštais. Tokiu atveju reikėtų ieškoti problemos priežasties. Norint, kad plaukai būtų stiprūs ir neslinktų, vertėtų vengti per didelio nuovargio, streso, dažno plaukų dažymo ar cheminio šūkavimo.

Taip pat vertėtų gerai išsimiegoti ir pagerinti mitybą, užuot alinus organizmą įvairiomis dietomis. Yra nemažai natūralių priemonių (ir naminių, ir liaudiškų) nuo plaukų slinkimo. Žmonės susidūriantys su šia prolema nevengia išbandyti ir naturalių plaukų kaukių, ir liaudies medicinos rekomendacijų.

Norint sustiprinti plaukus reikėtų:

• 1 – 2 mėn. per savaitę vertėtų šaknis įtrinti spirito ir ricinos mišiniu. Palaikius 10 min., kruopščiai išplauti.
• Į virintą iki 40 – 50 laipsnių temperatūros atšaldytą vandenį pridėti medaus (1 litrui vandens – 2 valgomieji šaukštai). Plaukus skalauti du kartus per savaitę.
• Šaukštą džiovintų dilgėlių užvirinti 200 ml vandens ir palikti 1 valandai. Perkošti, ir išplovus bei pradžiovinus plaukus, įtrinti galvos odą. Naudoti 2 kartus per savaitę.
• 100 g. smulkintų dilgelių pavirinti pusėje litro vandens ir pridėti stiklinę obolių acto. Šiuo nuoviru reikia sudrėkinti plaukus ir palikti per naktį.
• Svogūnų kaukė. 2 – 3 didelius svogūnus sutarkuoti smulkia tarka, gautą košelę kartu su sultimis įtrinti į galvos odą bei apsukti ją šiltai skara ir palaikyti per naktį, o ryte išplauti galvą.
• Druska. Į galvos odą reikia įtrinti jūros druską ir palaikyti 15 minučių. Po 15 minučių nuplauti šiltu vandeniu. Jūros druska išvalo plauko folikulus nuo riebalų pertekliaus.
• Česnakas. Į plaukus įtrinti česnko sultis ir palaikyti viena valandą, o po to nuplauti. Česnakai gydo plaukų slinkimą, egzemą, minkština ir maitina plaukus, skatina jų augimą.
• Aliejus. Sumaišyti 50 ml šilto alyvuogių aliejaus ir 10 lašų levandų aliejaus, įtrinti į plaukus ir šiltai palaikyti 30 minučių, o po to nuplauti šiltu vandeniu su šampūnu.
• Ramunėlių žiedai. 10 g. ramunėlių užpilti viena stikline verdančio vandens, uždengti ir palaikyti 30 min, o atvesinus nukošti ir sudrėkinti išplautus plaukus.
• Liepos žiedai. 8 valgomuosius šaukštus liepos žiedų užlieti 0,5 litro vedančio vandens ir virinti apie 20 min. su šiuo nuoviru plauti galvą 1 mėnesį.

Yra ir daug kitų priemonių, tačiau reikėtų neužmiršti, kad šių natūralių priemonių poveikis pasijunta ne iš karto. Reikia reguliariai ir ilgą laiką jas naudoti. Šios priemonės nebūtinai tinka visiems žmonėms susidūrusiems su šia problema. Kiekvienas esame individualus ir kai kurie produktai, žolelės ar aliejai gali suketi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų organizmo reakcijų. Liaudies patarimai nėra profesionalūs medicininiai patarimai, todėl labai svarbu laiku krieptis į gydytoją specialistą, kuris Jums patars efektyviusią gydymą, nes dermatologai tinkamai įvertina pacientų plaukų ir odos būklę. Skiria reikiamus tyrimus, t. y. kraujo tyrimus bei atlieka mikroskopinį ir pasėlį dėl grybo. Jeigu prireikia – atlieka ir odos biopsiją. Remiantis tyrimų rezultatais yra paskiriamas individualus gydymas. Tai gali būti mezoterapija ar net PRP injekcijos, t. y. trombocitai praturtintos plazmos injekcijos bei kitos naujausios bei efektyiausios gydymo priemonės.

Į gydytoją dermatologą derėtų kreiptis jeigu:

• galvos oda gausiai pleiskanoja;
• niežti galvos odą;
• intensyvus plaukų slinkimas užtrunka ilgiau nei 2 – 3 mėnesius;
• atsiranda galvos odos paraudimas;
• atsiranda pūlinukai;
• pasireiškia išplikimo židiniai.

Visada rūpinkitės savo sveikata ir grožiu, kad nesusidurtumėte su šia problema ir nereikėtų ilgai gydyti pasėkmių dėl netinkamos plaukų priežiūros.

Nago įaugimas yra labai nemalonus ir sukelia didelį diskomfortą. Su šia problema susiduria netgi 20 procentų visų pacientų, kurie kreipiasi į gydytojus dėl pėdos problemų. Kenčiantiems dėl šios problemos, neabejotinai svarbios įaugusių nagų priežastys. Apie tai žinoti būtina, antraip nepavyks išvengti nagų įaugimo ateityje. Taigi, kodėl įauga nagai?

Nagas – tai raginė plokštelė, kuri sudaryta iš baltymo keratino. Kojų nagai auga labai lėtai ir turi skirtingas pakitimų formas. Nagų paviršiai gali būti duobėti, gali matytis nago spalvos pokyčiai, vagelės, grioveliai, besisluoksniuojantys nagai, taip pat nagas gali atsiskirti nuo guolio. Nagai gali būti ir šiurkštūs, skilinėjantys bei, žinoma, skausmingai įaugantys. Dažniausiai įauga kojos nykštys. Įaugęs nagas sukelia aplink esančios odos infekciją ir tada nagas pradeda pūliuoti. Pūliavimas būna labai skausmingas ir nemalonus.

Įaugusių nagų priežastys yra laba įvairios. Kojų pirštų nagai gali įaugti dėl:

• įgimto polinkio;
• ankštos avalynės;
• traumos;
• neteisingo nago nukirpimo;
• pirštų deformacijos ir pan.

Dažniausiai nagas įauga dėl neteisingo nagų kirpimo. Žmonės yra įpratę nagus kirpti taip, kad vėliau susidaro smailas nago kraštelis, kuris įsminga į nago audinius ir sukelia didelį bei skausmingą uždegimą. Taip pat nago įaugimui įtakos turi ir netinkama, ankšta avalynė. Spaudimas skatina gilesnį nago krašto įaugimą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonės, kurie turi plonesnius ir plokštesnius bei trapecijos formos nagus dažniau patiria įvairias traumas tokias, kaip nykščio sumušimas spiriant kamuolį, bėgiojimo metu ir pan. Šios traumos taip pat daro įtaką nagų įaugimui. Kojų pėdų prakaitavimas bei netinkama priežiūra yra dar viena įaugusių kojų nagų priežastis.

Norint, kad nagai neįaugtų, derėtų užkirsti kelią visoms nago įaugimą skatinančioms priežastims. Rekomenduojame avėti kojos nykščio nespaudžiančią avalynę, laikytis tinkamos pėdų higienos, saugotis traumų bei kirpti nagą tiesiai, jo neužapvalinti ir nekirpti jo per trumpai.

Taip pat susidūrus su šia problema nedelsti ir kreiptis į gydytojus dėl tinkamo įaugusio nago gydymo paskyrimo. Jokiais būdais nederėtų pačiam bandyti nago iškirpti, nes galima sukelti stiprią infekciją, kuri sukels dar nemalonesnių problemų bei dar didesnį skausmą.

Įaugęs nagas – tai labai nemaloni daugelio žmonių problema. Iš pradžių įaugęs nagas gali sukelti tik silpną skausmą ir nedidelį diskomfortą, bet su laiku skausmas tik intensyvėja ir didėja. Laikui bėgant tampa netgi sunku vaikščioti, o skausmas tampa nepakeliamas. Susidūrę su šia problema, žmonės neskuba kreiptis į gydytojus ir pirmiausia bando gydytis namuose. Ką reikėtų daryti, siekiant išvengti šios problemos ir kaip gydyti įaugusį nagą namuose?

Jeigu šią problemą pastebite laiku, galima su ja kovoti patiems ir išvengti chirurginio gydymo. Pirmiausia, norint išvengti nago įaugimo, reikėtų tinkamai juos apkirpti, t. y. neužapvalinti kraštų ir kirpti tik tiesia linija. Taip pat nagų negalima nukirpti per arti odos, nes galima juos pažeisti ir sukelti infekciją.

Kaip suminkštinti kojų nagus

Norint tinkamai prižiūrėti kojų nagus ar pasiruošti įaugusio nago gydymui, svarbu juos pirmiausia suminkštinti. Efektyviausias būdas – šilto vandens vonelės su druska, skystu antibakteriniu muilu ar ramunėlių nuoviru. Procedūrai naudokite šiltą (bet ne per karštą) vandenį ir mirkykite kojas 15–20 minučių. Šiluma padeda atpalaiduoti odą aplink nagą, o druskos ar žolelių ekstraktai sumažina uždegimą ir naikina bakterijas. Po mirkymo nagus lengviau patrumpinti ar pakelti kraštą, jei jis įauginėja. Ši procedūra ypač rekomenduojama prieš bet kokį mechaninį nago tvarkymą ar higieninį pedikiūrą.

Tačiau, jeigu nagai jau įaugę ir reikalingas įaugusio nago gydymas namuose, rekomenduojamos druskos vonelės. Reikėtų kelis šaukštelius druskos įpilti į dubenį su karštu vandeniu ir labai gerai išmaišyti. Būtina maišyti, kol druska ištirps. Šioje vonelėje kojas reikėtų mirkyti kasdien po 15 minučių. Druskos vonelės padeda suminkštinti odą, sumažina patinimą bei padeda išvengti kojos piršto uždegimo proceso, kurio metu kojos pirštas pradeda stipriai pūliuoti.

Įaugus nagui jis gali pradėti pūliuoti, tai įvyksta dėl to, kad nagas įauga į šoninę piršto odą, sukeldamas uždegimą, skausmą ir kartais infekciją. Taip atsitikus mirkykite koją šiltame vandenyje su druska arba švelniu antiseptiku, pavyzdžiui, jodu, tris kartus per dieną po 20 minučių. Tai padės sumažinti uždegimą ir skausmą.Po mirkymo švelniai nustūmėkite odelę atgal nuo įaugusio nago, naudodami medvilnės pagalvėlę arba minkštą dantų krapštuką, kad pamažu pakeltumėte nago kraštą.Po mirkymo ir priežiūros užtepkite antibiotikų kremą ir uždenkite įaugusį nagą švariu tvarsčiu. Jei namų gynimo priemonės neduoda rezultatų arba būklė blogėja, būtina kreiptis į gydytoją. Gydytojas gali nurodyti specialų nagų priežiūros planą, skirti stipresnius antibiotikus ar net atlikti mažą operaciją, kad pašalintų įaugusio nago dalį.

Laikykitės šių patarimų, ir turėtumėte pastebėti palengvėjimą. Tačiau, jei simptomai išlieka arba būklė blogėja, nedelsiant kreipkitės į sveikatos priežiūros specialistą.

Taip pat galimas dar vienas įaugusio nago namuose gydymo būdas. Įaugusį nagą reikėtų 20 minučių mirkyti vonelėje su ištirpintu antibakteriniu muilu. Po 20 minučių mirkimo reikėtų kojas gerai nusausinti ir pakišti po įaugusiu nagu sterilios vatos tamponelį, kuris lengvai pakels nagą. Šią procedūrą reikėtų kartoti kiekvieną dieną.

Atliekant vonelių procedūras namuose, kol įaugęs kojos nagas gyja, svarbu avėti atvirą, nevaržančią ir nespaudžiančią avalynę bei dažnai keisti kojines, kad nesikauptų bakterijos ir nekiltų infekcija, kurios metų pirštas pradeda stipriai pūliuoti ir skaudėti.

O jeigu nepavyksta įaugusio kojos nago išgydyti namuose, kreipkitės į gydytoją specialistą, kuris paskirs jums tinkamą gydymo būdą ir priežiūrą.

Įaugęs nagas – tai skausminga problema, kuri gali kartotis dėl netinkamo gydymo. Dažniausiai kojos nykščio nagui įaugus pasideda infekcija, kurios metu žaizda ima pūliuoti ir trukdo vaikščioti, vairuoti automobilį, o apie sportą pagalvoti nėra net minties. Taigi, kaip gydyti įaugusį nagą ir kokie gydymo būdai yra efektyviausi?

Kai nagas yra įaugęs, bet dar nėra jaučiamas stiprus skausmas, nematomas stiprus paraudimas ir nagas dar nepūliuoja, jį galima gydyti paprastomis priemonėmis, išvengiant chirurginių procedūrų bei nago plokštelės šalinimo. Dažnai pačioje nago įaugimo pradžioje yra rekomenduojamos vonelės su druska arba muilu, kurios turėtų būti atliekamos po 10 min arba 20 min, keletą kartų per dieną. Taip pat po vonelės procedūros rekomenduojama įaugusį kojos nagą tepti antibiotikais. Gydymas turėtų užtrukti penkias dienas.

Kartais rekomenduojamas ir vatos tamponėlis, kurį reikėtų įdėti po įaugančio nago kraštu. Po vonios procedūrų vatos tamponėlis lengvai pakelia nagą.

Dar vienas šiuolaikinis įaugusio nago problemos sprendimo būdas – tai korekcinės sąsagos ir plokštelės. Sąsaga – tai plokštelė, kuri veikia kaip spyruoklė. Ji specialiais klijais pritvirtinama ant nago paviršiaus, pamažu lengvai tempia ir tiesia įaugantį nagą. Veikdama kaip spyruoklė, sąsaga ištraukia nago kraštus, ištiesindama jį ir neleisdama jam deformuotis. Sąsagos rekomenduojamos deformuoto ir įaugusio nago gydymui, bei odos volelio granuliacijos prevencijai. Gydymo rezultatas – skausmo išnykimas ir stabili augančio nago korekcija. Tačiau, jeigu būklė negerėja, o skausmas tik didėja bei atsiranda pūlingos išskyros ir kojos nago įaugimas kartojasi, derėtų kreiptis į gydytoją.

Sudėtingais nago įaugimo atvejais vienintelė gydymo priemonė – chirurginis gydymas. Dažniausiai atliekama kraštinė nago ekscizija ir cheminis įaugusio kojos nago matricos prideginimas, kitaip dar vadinamas fenolizacija. Ši procedūra yra neskausminga, nes atliekama vietinėje nejautroje. Techniškai – tai nesudėtinga bei efektyvi procedūra. Po operacijos reikia prižiūrėti nagą pagal gydytojo rekomendacijas. Priežiūra paprasta ir nesudėtinga. Po operacijos apribojimų įprastinei paciento veiklai nėra.

Taigi į gydytoją specialistą reikėtų kreiptis tuomet, kai nuolat susiduriate su įaugančių nagų problema, jeigu prasidėjo uždegimas, stiprėja skausmas bei atsiranda patinimas, paraudimas ir įaugęs kojos nagas pradeda pūliuoti. Taip pat jeigu sergate cukriniu diabetu ir turite susilpnėjusią imuninę sistemą, nes dėl diabeto neuropatijos jūsų pėdos jautrumas gali būti pakitęs ir galite nejausti skausmo, kurį sukelia uždegimas įaugant kojos nagui.

Nago įaugimas, kuomet nago plokštelė įauga į odą yra gerai žinomas daugeliui. Dažniausiai įauga kojos nykštys. Įaugęs nagas sukelia aplink esančios odos infekciją ir tada nagas pradeda pūliuoti. Įaugusių nagų tvarkymas bei priežiūra nėra labai sudėtinga ir, pirmiausia, žmonės, susidūrę su šia problema, išbando įaugusio nago gydymą liaudiškomis priemonėmis.

Gydant įaugusį nagą liaudiškomis priemonėmis daugelis nagą mirko karštame vandenyje su geriamąja soda (santykis: vienas šaukštas geriamosios sodos vienam litrui vandens). Prie įaugusio nago kampo prideda sviesto ir uždengia servetėle bei apibintuoja. Po paros laiko nagą vėl pamirko karštame vandenyje, kol jis pasidaro labai minkštas. Tada atsargiai pakelia įaugusį nago kampą ir toje vietoje pakiša vatos tamponėlį, kuris būna suteptas sviestu. Vėliau vėl nagą sutvarsto ir šią procedūrą atlieka kiekvieną dieną dvi savaites vis labiau pastumiant tamponą ir keliant nagą.

Dažnai žmonės susidūrę su šia problema naudoja ir pirštų gaubtelius pagal piršto dydį. Jį pripildo sviesto ir prieš miegą nakčiai užmauna ant piršto. Ši liaudiška priemonė suminkština nagą ir jį tampa lengviau koreguoti, t. y. kilstelti.

Taip pat žmonės nago įaugimą bando gydyti pasigaminę minkštinamąjį tepalą, kuris susideda iš cukraus pudros, tualetinio muilo drožlių ir avienos lajaus, t. y. riebalų. Šį mišinį šildo ir maišo vonelėje, kol susidaro vienalytė masė. Ji taip pat suminkština įaugusį nagą.

Vos pradėjus įaugti kojos nagui, gydymui žmonės naudoja ramunėlių nuoviro voneles, kurias sudaro šeši šaukštai džiovintų ramunėlių žiedų ir 2 litrai verdančio vandens. Šį nuovirą palaiko 45 – 60 minučių ir kojas jame mirko, kol vanduo visiškai atvėsta. Tada suminkštintą ir dezinfekuotą nagą kilsteli išmirkytu jode vatos tamponėliu.

Pirmiausia, visais įmanomais liaudiškais būdais yra bandoma išvengti nago įaugimo, nes daugelis bijo operacijos ir nepagalvoja, kad įaugęs kojos nagas gali sukelti ne tik didelį skausmą, deginimo pojūtį, bet ir gali pradėti pūliuoti ir sukelti rimtesnes komplikacijas. Kaip tinkamai gydyti įaugusį kojos nagą, derėtų teirautis gydytojo specialisto, nes tik jis gali paskirti pati efektyviausią ir mažiausiai skausmo sukelianti gydymo būdą.

Nors mūsų oda yra besiplečiantis ir prisitaikyti gebantis organas, kai kuriose kūno vietose ji pasiekia išsitempimo limitą, todėl joje atsiranda įplėšos, kitaip dar vadinamos strijomis. Kas yra strijos ir kaip jas gydyti?

Strijos yra siauri, kartais raudoni, o kartais rožinės spalvos, į surandėjimus panašūs odos ruoželiai paviršiniame odos sluoksnyje. Dažniausiai strijos atsiranda pilvo (moterims po gimdymo), šlaunų, krūtų, sėdmenų srityse. Neseniai atsiradusios strijos būna ryškesnės nei aplinkinė oda, jų forma panaši į juosteles (jos forma tarsi į pertrūkusi juostelė).

Skiriamos trijų rūšių strijos:

1. Atrofinės.
2. Steroidinės.
3. Atsiradusios po nėštumo.

Norint bei siekiant išvengti strijų, labai svarbu kuo daugiau drėkinti odą (rekomenduojamas nerafinuotas migdolų aliejus). Tai pat labai svarbu yra vengti greito svorio priaugimo ir metimo. Strijoms gydyti rekomenduojamos masažo procedūros, kurių metu didinamas odos elastingumas. Gydymo efektyvumui pasiekti geriausiai tinka ne tik masažas, bet ir reguliarios mankštos bei sveiko gyvenimo būdo propagavimas (svarbu rinktis maistą, kuriame gausu mineralinių medžiagų ir vitaminų). Išvengti strijų padeda ir sveika mityba, reguliarus sportas ir mankšta. Galima naudoti kosmetiką, kuri suteikia odai stangrumo bei elastingumo, ją drėkina ir maitina.

Taip pat strijų šalinimui rekomenduojamas ir kontrastinis dušas (procedūra, kurios metu smarki vandens srovė, keičiama tai į šaltą, tai į karštą, sukamaisiais judesiais probleminėse zonose). Visiškai strijas galima panaikinti tik atlikus chirurginę operaciją (jos metu būna pašalinama odos sritis, kuriose yra strijos). Didžiausias gydymo efektas pasiekiamas strijoms tik pasirodžius. Tada padeda audinių mobilizacija, gydymas lazeriu bei įvairių kremų, gelių poveikis. Geriausiai gydyti tuomet, kai strijos tik atsiranda ir būna raudonos ar rusvos spalvos. Efektyviausias gydymas yra kompleksinis gydymas.

Dažniausi strijų naikinimo ir gydymo būdai:

• Tepimas specialiais kremais, aliejais, tepalais nuo strijų (atnaujinantys ir padidinantys odos elastingumą, stangrumą, gerinantys kraujotaką bei drėkinantys odą).
• Atliekami pilingai (strijas galima išbalinti, padaryti mažiau pastebimas, atliekant rūgščių pilingą. Oda tampa lygesnė, o strijų kraštai susitraukia bei sutrumpėja jų skersmuo).
• Mezoterapija (specialaus preparato suleidimas į strijų pažeistas odos vietas, kuris stimuliuoja kraujotaką ir medžiagų apykaitos procesus, sutvirtina kolageną, elastiną, pašalina patinimus. Po mezoterapijos oda atgauna normalią struktūrą, pagerėja audinių medžiagų apykaita).
• Atliekami įvairūs masažai (suaktyvinama kraujotaka, pagerėja audinių mityba, oda tampa elastingesnė).
• Strijų šalinimas chirurginiu būdu ir lazeriu bei kt. priemonės.

Svarbiausia atsiminti, jog negalima naudoti vaistų, kremų, tepalų, skirtų strijų šalinimui, nepasitarus su gydytoju, nes tik specialistas gali įvertinti Jūsų odos tipą ir strijas ir tada rekomenduoti Jums patį efektyviausią gydymą ir tam skirtas priemones.

Strijos – tai gana nemaloni ne tik moterų, bet ir vyrų problema. Dėl ko atsiranda strijos, įdomu ir aktualu visiems susidūrusiems su šia problema. Strijos atsiranda dėl odos pertempimo ir hormoninių pokyčių. Veikiant hormonams, oda gali prarasti elastingumą, o jos viršutiniai sluoksniai dažniausiai išplonėja ir galų gale, padidėjus krūviui, atsiranda vidinių plyšimų, kuriuos vėliau užpildo jungiamasis audinys.

Strijos būna baltos, raudonos arba melsvos spalvos. Jungiamajame audinyje, kuris užpildo vidinius odos įtrūkimus, yra kraujagyslių, strijoms suteikiančių raudoną arba mėlyną spalvą. Bėgant laikui, strijos tampa baltos spalvos, todėl, kad jos sudarytos iš jungiamojo audinio, kuriame nėra pigmento. Dėl šios priežasties, įdegus strijos išlieka baltos ir tampa dar labiau pastebimos įdegusios odos plote.

Dažniausiai strijos atsiranda:

• Paauglystėje, kuomet greit augama. Kūną išvagojusios strijos paaugliams sukelia didelį estetinį diskomfortą, kadangi paauglystėje išvaizda jiems yra labai svarbi.
• Sportuojant, kai auginami raumenys. Strijų dažniausiai turi vyrai, kurie kilnoja svorius.
• Priaugus svorio, kai oda neatlaiko staigių pokyčių. Žmonėms, kurie turi problemų su nutukimu. Taip pat 70 proc. moterų strijų atsiranda nėštumo metu arba po nėštumo. Dažniausiai moterims strijos atsiranda vidinėse šlaunų pusėse, krūtų, klubų srityse, apatinėje pilvo dalyje.
• Strijos pasireiškia sergant ir tam tikromis ligomis. Pavyzdžiui, Kušingo liga. Tai sindromas, kuris atsiranda dėl padidėjusios antinksčių žievės hormono – kortizolio – gamybos antinksčiuose. Kai liga progresuoja, jei segantysis ilgai vartoja hormoninius preparatus arba gliukokortikoidus, ryškėja defektai odoje – strijos.
• Sergant diabetu ir kitomis ligomis.

Daug lengviau yra stengtis išvengti strijų negu jas gydyti. Atsiradusias strijas naikinti yra išties sunku. Labai svarbu stengtis, kad Jūsų svoris būtų stabilus, kadangi priaugus daug svorio, (net jeigu paskui ir numesite jį) tikrai atsiras strijų. Taip pat labai svarbu teisingai maitintis. Valgykite mažiau saldžių, miltinių patiekalų ir daugiau angliavandenių turinčio maisto. Į savo mitybos racioną įtraukite daugiau baltymų, iš kurių sintezuojamas kalogenas ir elastanas, taip pat nepamirškite daržovių. Protingai sportuokite. Reikia palaipsniui didinti toleranciją fiziniam krūviui bei patį krūvį, kad odos augimas atitiktų jos išsitempimą. Svarbu nenaudoti vaistų nepasitarus su gydytoju. O moterims nėštumo metu derėtų imtis atsargumo priemonių. Nešiokite diržą, specialias kompresines pėdkelnes. Nuo trečio nėštumo mėnesio būtina naudoti specialias priemones: gelius, kremus ar tepalus. Priemonių nuo strijų sudėtyje yra reikalingų odai medžiagų, o jų poveikis skatina elastano ir kalogeno sintezę. Naudojant šias priemones ir prižiūrint savo kūną bei tinkamai maitinantis , sportuojant galima išvengti strijų atsiradimo, o jeigu to padaryti nepavyksta, reikia kreiptis į gydytoją specialistą, kuris padės sumažinti strijas.

Strijos paaugliams – tai viena dažniausių estetinės odos problemų jauname amžiuje. Greito augimo periodais, kai kūnas keičiasi itin sparčiai, oda nespėja prisitaikyti prie didėjančių kūno apimčių, todėl dažnai įtrūksta. Dėl hormoninių pokyčių oda tampa mažiau elastinga, todėl atsiranda raudonos ar melsvos spalvos strijos, ypač šlaunų, klubų, sėdmenų ar nugaros srityje. Nors tai nėra pavojinga sveikatai, strijos paaugliams dažnai kelia didelį diskomfortą ir nepasitikėjimą savimi. Ankstyva odos priežiūra gali padėti sumažinti strijų atsiradimo riziką ar jų ryškumą.

Hemorojus – viena dažniausių žmonių ligų, nors tikslus šios ligos dažnumas nėra žinomas, tačiau 50 proc. žmonių, vyresnių kaip penkiasdešimt metų, susiduria su šia problema ir turi daugiau ar mažiau padidėjusius hemorojinius mazgus. Hemorojus yra išangės kraujagyslinių darinių išvešėjimas bei išsiplėtimas.

Skiriami hemorojaus tipai:

1. vidinis (vidinio tipo hemorojiniai mazgai padengti gleivine yra išangės kanalo viduje);
2. išorinis (išorinio tipo hemorojiniai mazgai yra po oda aplink išangę).

Pagrindiniai hemorojaus simptomai – tai išangės skausmingumas, kraujavimas, niežėjimas. Taip pat hemorojinių mazgų iškritimas bei išskyros iš išangės.

Skiriamos pagrindinės priežastys nuo ko atsiranda hemorojus:

• vidurių užkietėjimas;
• ilgalaikis sėdimas arba stovimas darbas;
• dažnas stanginimasis tuštinantis;
• nėštumas;
• sunkumų kilnojimas;
• venų vožtuvų nepakankamumas;
• antsvoris;
• vyresnis amžius;
• paveldimumas ir kt.

Pačioje ligos pradžioje dažniausiai pasirodo nedidelis šviežio kraujo kiekis tuštinimosi pabaigoje, ypač jeigu išmatos yra kietos bei stanginamasi. Kuomet liga progresuoja, kraujo pasirodymas gali būti ir nesusijęs su tuštinimusi. Būna atvejų, kuomet hemorojiniai mazgai iškrenta per išangę. Pirmiausia, hemorojinis mazgas išsikiša pro išangę tik tuštinantis (vėliau savaime sugrįžta), o vėliau tai tampa nuolatiniu ligos požymiu. Reikia neužmiršti, kad ir kokia nemaloni ši liga, ji nėra pavojinga, nes paskyrus tinkamą gydymą hemorojaus simptomai praeina per kelias dienas. Kartais simptomai yra linkę kartotis. Norint sumažinti hemorojaus simptomų riziką, reikėtų vengti vidurių užkietėjimo bei ilgo stanginimosi tuštinantis.

Jeigu Jus kankina panašūs simptomai ir kyla įtarimas, jog sergate šia liga, rekomenduojama nedelsti ir kuo greičiau užkirsti kelią ligos progresavimui. O jeigu ji jau progresavusi, galime ją įveikti kitomis chirurginėmis, ir ne tik, priemonėmis.

Hemorojiniai mazgai

Sergant hemorojumi, aplink tiesiąją žarną ir išangę esančios kraujagyslės išsiplečia, sunkesniais atvejais iškrenta mazgai, gali kilti uždegimas.

Hemorojiniai mazgai gali būti:

• vidiniai (mazgai yra tiesiojoje žarnoje ir kol jie yra nedideli arba kol neprasideda jų uždegimas, gali būti visai nejuntami);
• išoriniai (matomi išangės paviršiuje).

Priklausomai nuo to, kiek išangės kanalo kraujagyslės yra pabrinkusios ir išbujojusios, skiriamos net kelios hemorojaus stadijos:

1. laipsnio hemorojus matomas tik proktoskopu, t. y. instrumentu, įkišamu į tiesiąją žarną. Išskyrus atsitiktinį kraujavimą, nesukelia jokių kitų hemorojaus simptomų.
2. laipsnio hemorojus gali iškristi stanginantis, bet po to iš karto sugrįžta atgal į vietą. Taip pat šio laipsnio hemorojus sukelia tokius tipiškus hemorojaus simptomus, kaip kraujavimas bei deginimas.
3. laipsnio hemorojus iškrenta ne tik tuštinantis, bet ir dirbant sunkius fizinius darbus, kosint. Sukelia skausmą ir didelį diskomfortą. Šie hemorojiniai mazgai atgal negrįžta. Jie sugrąžinami, įstumiami atgal ranka. Jeigu yra dideli hemorojiniai mazgai, tuomet išsiskiria gleivių, kurios dirgina tarpvietės odą bei sukelia niežėjimą.
4. laipsnio hemorojiniai mazgai visą laiką yra iškritę iš išeinamosios angos ir sukelia niežėjimą, skausmą bei deginimą. Taip pat pastebima žarnų turinio likučių, kartais pasireiškia stiprus uždegimas. Ketvirto laipsnio hemorojiniai mazgai jau nepagydomi vaistais, reikalinga hemorojinių mazgų operacija.
   Skiriamos pagrindinės hemorojaus atsiradimą skatinančios priežastys: vidurių užkietėjimas, ilgalaikis sėdimas arba stovimas darbas, dažnas stanginimasis tuštinantis, nėštumas (moterims hemarojus atsiranda ne tik nėštumo metu, bet ir po nėštumo), sunkumų kilnojimas (dažna sunkumų kilnotojų vyrų problema), venų vožtuvų nepakankamumas, antsvoris, vyresnis amžius, paveldimumas ir kt.
   Hemorojinių mazgų gydymas dažniausiai būna chirurginis. Jeigu hemorojiniai mazgai yra dideli ir gydymas vaistais neefektyvus galimi keli chirurginio gydymo metodai:
   • ligatūros (ant hemorojinio mazgo uždedamas specialus guminis žiedas, mazge nutrūksta kraujotaka ir jis per kelias dienas išnyksta);
   • koaguliacija infraraudonaisiais spinduliais, lazeriu ar elektra;
   • skleroterapija (aplink hemorojinį mazgą suleidžiamą specialaus medikamento, dėl kurio kraujagyslės sklerozuoja ir mazgas sumažėja);
   • hemoroidektomija (hemorojiniai mazgai pašalinami operacijos metu, naudojant vietinę nejautrą arba narkozę. Hemorojinių mazgų operacija atliekama tuomet, kai konservatyvus gydymas yra neefektyvus. Operacija trunka nuo 30 min iki 1 val. konkretus operacijos metodas parenkamas individualiai. Per operaciją išangės kanalas išplečiamas ir specialiu instrumentu pašalinami pakitę hemorojiniai mazgai.

Jeigu Jus kankina panašūs simptomai ir kyla įtarimas, jog sergate hemorojumi, kad ir kokia nemaloni ši liga, rekomenduojama nedelsti ir kuo greičiau užkirsti kelią ligos progresavimui. Jums tinkamiausią gydymo metodą paskirs gydytojas.

Nėštumas – tai fiziologinė moters būklė, tačiau tuo metu nėščioji patiria ryškių antropometrinių, kūno sudėjimo, medžiagų apykaitos, vidaus organų topografijos pokyčių. Šie pokyčiai yra fiziologiniai, tačiau jie gali suaktyvinti ir iki nėštumo buvusias lėtines ligas bei turėti įtakos moters patologinėms būklėms.

Hemorojus po gimdymo yra dažna pagimdžiusiųjų moterų problema (jis gali atsirasti nėštumo metu ir po gimdymo). Nėštumo metu vaisiui augant didėjanti gimda spaudžia žarnyną bei kraujagysles. Tiesiojoje žarnoje susidaro kraujo sąstovis, todėl po tiesiosios žarnos gleivine gali susiformuoti hemorojinių mazgų (gimdymo metu stanginantis mazgai gali iškristi į išorę). Išangė paburksta ir patinsta. Šie simptomai ypač išryškėja antroje nėštumo pusėje nuo 7 nėštumo mėnesio.

Moterims nėštumo laikotarpiu pasikeičia įprasto gyvenimo sąlygos:

1. mažėja fizinis aktyvumas;
2. pasikeičia mityba;
3. padidėja svoris;
4. dažnai užkietėja viduriai ir pan.

Svarbiems moters fiziologiniams pokyčiams daro įtaką auganti gimda, nes ji užspaudžia venas ir kraujo apykaita pakinta, o gimdant, vaisiaus stūmimo metu, kraujas venose dar labiau suspaudžiamas. Pagrindiniai požymiai perspėjantys apie hemorojų, tai – skausmingas tuštinimasis, išangės niežėjimas ir skausmas, kraujuojančios išmatos iš išangės, hemorojiniai mazgai ir kt.

Rizika susirgti hemorojumi moteriai didėja su kiekvienu gimdymu. Nėščiųjų ir moterų po gimdymo hemorojaus gydymas gali būti veiksmingas tiek pačiomis paprasčiausiomis priemonėmis, tiek itin sudėtingomis. Tai priklauso nuo organizmo ir ligos stadijos. Rekomendacijų, kaip gydyti hemorojų yra pačių įvairiausių:

• gydymas žvakutėmis;
• gydymas vaistais, tepalais (dėl vaistų paskyrimo, būtina kreiptis į gydytoją, nes kai kurių vaistų sudėtyje yra medžiagų, netinkančių nėščiosioms ar jau vaikučių susilaukusioms mamoms);
• guminių žiedų ligatūra;
• skleroterapija;
• hemorojaus operacija.

Kiekvienai moteriai pajutus hemorojaus simptomus svarbu iš karto kreiptis į gydytojus specialistus, nes bandydamos pačios diagnozuoti ligą savarankiškai gali suklysti ir dar labiau sau pakenkti. Svarbu rūpintis savo sveikata ir atsakingai stebėti jos pokyčius, tačiau ligos diagnostiką ir gydymo rekomendacijas derėtų patikėti specialistams.

Nuolatinis sėdimas darbas, nėštumas, amžius, kuomet sumažėja jungiamojo audinio atsparumas, prasideda virškinamojo trakto sutrikimai, dažni vidurių užkietėjimai, stipriai padidina hemorojaus atsiradimo tikimybę. Pirmieji simptomai tokie, kaip kraujavimas, kartais skausmas, niežėjimas ir perštėjimas, toli gražu ne visada paskatina kreiptis į gydytoją bei rimtai susirūpinti savo sveikata.

Šiuo metu yra daugybė medikamentų hemorojui gydyti. Efektyviausias vaistas nuo hemorojaus – žvakutės ir tepalai nuo.

Hemorojus žvakutėmis ir tepalais gydomas esant:

• I ir II laipsnio hemorojui;
• ūminei ir lėtinei išangės srities egzemai;
• išangės įtrūkimui, ūminei išangės įplėšai;
• proktitui, t. y. uždegimui išangės ir tiesiosios žarnos srityje.

Hemorojaus žvakutės ir tepalai naudojami po pasituštinimo. Prieš tai būtina apsiprausti. Žvakutę geriausią įsidėti gulint ant nugaros. Žinoma, po to reikėtų pagulėti keletą minučių. Tai geriausia daryti prieš miegą.

Esant išangės įplyšimams dėl užkietėjusių vidurių, sukeliant niežulį bei perštėjimą ir nemalonius simptomus, gydymui tinkamesnis yra hemorojaus tepalas. Tepalus ir žvakutes rekomenduojama naudoti 8 – 10 dienų. Kai kamuoja vidinis skausmas, tuomet geriau yra rinktis hemorojaus žvakutes. Tepalai ir žvakutės yra sukurtos taip, jog spręstų kiekvieno hemorojaus problemą (moterų nėštumo metu ar po gimdymo bei kt.), nesukeldami nepageidaujamų pasekmių. Kai kurie vaistiniai preparatai, kurių sudėtyje yra steroidinių priešuždegiminių veikliųjų medžiagų, turi neigiamą pašalinį poveikį, todėl jų ilgai naudoti negalima, o kiti, gali sukelti įvairias alergines reakcijas. Todėl labai svarbu kreiptis į gydytoją, kuris paskirs ir rekomenduos tokius vaistus, kurie slopins hemorojaus sukeltą sudirginimą, niežulį, šlapiavimą, uždegimą ir skatins žaizdų gijimą bei paaiškins, kaip tinkamai juos naudoti.

Visada labai svarbu rūpintis savo sveikata ir atsakingai stebėti jos pokyčius, tačiau ligos diagnostiką ir gydymo rekomendacijas derėtų patikėti specialistams. Jeigu jus kankina hemorojaus simptomai – nedelskite ir kreipkitės į gydytoją proktologą.

Kiekvienas žmogus, susidūręs su hemorojumi, neskuba kreiptis į gydytoją proktologą. Pirmiausia, jis bando gydytis namų sąlygomis, liaudiškomis priemonėmis. Hemorojaus gydymas namuose liaudiškomis priemonėmis dažnai būna veiksmingas ir palengvina hemorojaus gijimą.

Labai svarbu žinoti, kad susidūrus su šia problema, pirmiausia, reikėtų gydyti vidurių užkietėjimą. Derėtų vengti aštrių patiekalų ir prieskonių. Žinoma, rekomenduojama sveikai maitintis:

• • rytais valgyti javainius, jogurtą su kviečių ar avižų sėlenomis;
• • valgyti rupią duoną;
• • valgyti daug žalių daržovių, vaisių ir kt.

Taip pat labai svarbu nuolat sportuoti. Rekomenduojamas plaukimas, ėjimas, važinėjimas dviračiu ir t.t., tačiau reikėtų vengti bėgiojimo ristele ar šokinėjmo.

Natūraliam hemorojaus gydymui rekomenduojamos arbatos:

• kaštonų žiedai, paprastųjų kraujažolių žolė bei trispalvių našlaičių žolė (reikia vieną valgomąjį šaukštą mišinio užpilti stikline verdančio vandens, palikti 40 min., tada perkošti ir gerti po pusę stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį);
• ramunėlių žiedai, vaistinių putoklių šaknys, kiaulpienių šaknys (reikia vieną valgomąjį šaukštą mišinio užpilti stikline verdančio vandens, pakaitinti 30 min., tada perkošti ir gerti po pusę stiklinės tris kartus per dieną prieš valgį);
• vidurių užkietėjimui gerinti: kmynų vaisiai, anyžių vaisiai, ramunėlių žiedai, pipirmėčių lapai (reikia vieną valgomąjį šaukštą mišinio užpilti stikline verdančio vandens, pakaitinti 15 min., tada perkošti ir gerti po vieną stiklinę ryte ir vakare prieš valgį) ir kt.

Hemorojaus gydymui namuose rekomenduojamos vonelės. Galima 40 g sravanosių šaknų užplikyti 500 ml vandens, pavirinti 30 minučių ant silpnos ugnies, perkošti ir supilti į vonią. Taip pat galima sumaišyti po 15 g. linažolių žolių žiedų ir kraujažolių žolių, užplikyti 1 litrą vandens, palikti 1 valandai šiltoje vietoje, perkošti ir supilti į sėdimąją vonelę. Temperatūra turėtų būti 34 – 35 laipsniai. Hemorojaus gydymui rekomenduojama ir 60 g dirvinių asiūklių užplikyti 3 litruose vandens, palikti 2 valandoms šiltoje vietoje, perkošti ir supilti į sėdimąją vonelę. Temperatūra turėtų būti 32 – 36 laipsniai.

Yra labai daug hemorojus gydymo namuose liaudiškomis priemonėmis būdų. Vieni jų palengvina ligos eigą, kiti numalšiną skausmą bei uždegimą, dar kiti, deja, nedaro įtakos ligos gydymui. Svarbu, pabandžius liaudies medicinos patarimus ir nesulaukus teigiamo rezultato, nebijoti kreiptis į medikus, nes su šia problema susiduria labai daug žmonių ir ji neturėtų būti gėdinga. Nesidrovėkite, kreipkitės į gydytoją ir jis padės Jums įveikti šią problemą.

Hemorojus – tai viena dažniausių ligų, kuri pasireiškia vyresnio amžiaus žmonėms (būdinga vyresniems kaip 50 metų). Žmogaus išangės kanale kraujagyslės sudaro tokią kraujagyslinę pagalvėlę, kuri yra vadinama hemoroidais. Šie, kiekvieno žmogaus organizme esantys, dariniai kartu su raumenų pluoštais išoriškai uždaro žarną ir apsaugo raumenų pluoštus tuštinantis.

Sutrikus normaliai kraujotakai ir pabrinkus išangės kanalo kraujagyslėms atsiranda labai nemalonūs jutimai ir kiti simptomai, kurie sukelia hemorojų.

Sergant hemorojumi, gydytojas apžiūri išangę ir nustato, ar matomi hemorojiniai mazgai. Taip pat ištiria išangę digitaliniu būdu, t. y. pirštu ištiria ar čiuopiami mazgai tiesiojoje žarnoje. Hemorojiniai mazgai apžiūrimi anoskopu. Kartais prireikia atlikti ir rektosigmoiskopiją. Jos metu, specialiu instrumentu su šviesos šaltiniu apžiūrima ir giliau esanti tiesiosios žarnos dalis. Patikrinama ar nėra vėžio, uždegiminių ligų, polipų ir pan., kurie gali sukelti panašius į hemorojų simptomus.

Hemorojaus vaistai priklauso nuo ligos stadijos ir laipsnio. Hemorojus gali būti gydomas vaistais esant lengvesniais atvejais.

Hemorojus vaistai esant:

• I ir II laipsnio hemorojui;
• ūminei ir lėtinei išangės srities egzemai;
• išangės įtrūkimui, ūminei išangės įplėšai, proktitui (uždegimui išangės ir tiesiosios žarnos srityje).

Visų pirma reikia stengtis, kad nebūtų vidurių užkietėjimo. Jeigu jo išvengti nepavyksta laikantis dietos, skiriama vidurius laisvinančių vaistų, senos preparatai, pataisų žiedadulkės, įvairios dietinės skaidulos ir pan. Kuomet sustiprėja hemorojaus simptomai, skiriama specialių žvakučių. Žvakutės yra sukurtos taip, jog spręstų kiekvieno hemorojaus problemą (moterų žindymo, nėštumo metu ar po gimdymo, po operacijos bei kt.), nesukeldami nepageidaujamų pasekmių. Kai kurie vaistai, kurių sudėtyje yra steroidinių priešuždegiminių veikliųjų medžiagų, turi neigiamą pašalinį poveikį, todėl jų ilgai naudoti negalima. Jeigu hemorojiniai mazgai jau yra dideli ir gydymas vaistais neefektyvus, skiriamas chirurginis gydymas, o po operacijos paskiriama atitinkama priežiūra.

Taip pat yra labai daug hemorojus gydymo namuose liaudiškomis priemonėmis būdų. Vieni bando namines žolelių arbatas, kiti liaudiškas voneles ir kitas priemones. Vienos priemonės palengvina ligos eigą, kitos numalšiną skausmą bei uždegimą, tačiau būna atvejų, kai tokios naminės, liaudiškos priemonės visai nedaro įtakos ligos gydymui.

Taigi, jeigu hemorojaus gydymas liaudiškomis priemonėmis ar vaistais yra neefektyvus, ligos diagnostiką ir gydymo rekomendacijas derėtų patikėti specialistams.

Kaskart šukuojantis šepetyje randate nemažai plaukų, pastebite juos ir ant drabužių, o perbraukus juos ranka saujoje lieka kuokštas? Sukate galvą dėl ko slenka plaukai ir kokios plaukų slinkimo priežastys? Plaukų slinkimas yra dažna moterų problema.

Plaukų slinkimas – tai reiškinys, kuomet sutrinka plaukų atsinaujinimas dėl per didelio plaukų slinkimo ar pablogėjusio jų ataugimo, arba abiejų priežasčių kartu.

Pagrindiniai plaukų slinkimo simptomai:

• plaukų retėjimas;
• galvos odos sausumas;
• sausi plaukai;
• ploni ir neblizgūs plaukai;
• viso kūno plaukų slinkimas;
• plaukų slinkimas.

Normaliai kasdien netenkama apie 35 – 100 plaukų, o plaunant galvą dar daugiau. Tiek pat jų ir atauga. Plaukų būklė ir jų skaičius priklauso nuo daugelio priežasčių. Moterys plaukų turi net 10 – 12 procentų daugiau nei vyrai. Įtakos plaukų skaičiui turi ir plaukų spalva bei forma (tiesūs, banguoti, tamsūs, stori ir pan.). Skirtingų moterų plaukai nevienodi ir jei jūsų plaukų mažiau ar jie plonesni nei draugės, tai dar nereiškia, kad tai jau yra blogai. Tačiau jei pastebėjote, kad plaukų žymiai sumažėjo – vertėtų sunerimti ir pradėti rūpintis.

Dažniausiai problema prasideda tada, kai pasikeičia plauko struktūra, t.y. kai jis suplonėja ir praranda stiprumą. Dėl ko slenka plaukai, kartais pasakyti yra sunku. Plaukams būdingas sezoninis slinkimas suaktyvėjantis pavasarį bei rudenį. Kartais plaukų slinkimą gali sukelti sunkios infekcinės, endokrininės sistemos ir inkstų ligos. Taip pat ir operacijos ar kiti gydymo būdai tokie, kaip chemoterapija. Plaukų būklė labai glaudžiai susijusi ir su moterų hormonų pokyčiais organizme. Intensyviau plaukai slinkti moterims pradeda sulaukus keturiasdešimties, kuomet keičiasi su amžiumi nulemti hormonai ir organizme padidėja vyriškų hormonų androgenų kiekis. Dėl hormonų pokyčių organizme su plaukų slinkimu dažnai susiduria ir moterys po gimdymo (ypač pirmuosius tris mėnesius).

Plaukų slinkimui įtakos turi ir organizme vykstantis uždegimo procesas. Tai gali būti danties skausmas ar skaudanti gerklė, nes būtent tada susilpnėja imunitetas. Taip pat moterų plaukų slinkimą įtakoja ir per didelis protinis nuovargis bei nemiga, nes tai neigiamai veikia nervų sistemą.

Dietos yra dar viena plaukų slinkimą įtakojanti priežastis. Ypač tai būdinga jaunoms moterims, kurios nuolat piktnaudžiauja įvairiomis dietomis, nes moterų organizme pradeda trūkti plaukams būtinų medžiagų tokių, kaip: cinkas, geležis, baltymai, aminorūgštys bei kiti mikroelementai ir vitaminai.

Padidėjusio plaukų slinkimo kaltininkės būna ir pačios moterys dėl per energingo plaukų šukavimo, kietai supintų plaukų, per karštos plaukų džiovinimo srovės, piktnaudžiavimo cheminiu šukavimu, dažno plaukų dažymo ir pan.

Taigi norint, kad plaukai būtų stiprūs ir neslinktų, vertėtų vengti per didelio nuovargio, streso, dažno plaukų dažymo ar cheminio šūkavimo. Taip pat vertėtų gerai išsimiegoti ir pagerinti mitybą, užuot alinus organizmą įvairiomis dietomis. Rūpinkitės savo sveikata ir grožiu, kad nesusidurtumėte su šia problema.

Nei viena nepriekaištingai atrodyti norinti moteris iš namų neišeis plaukuotomis kojomis, pažastimis ar rankomis. Plaukai ant rankų ypač neišvaizdžiai atrodo vasarą, kuomet rankų neslepiame po megztiniais. Nors plaukelius mes skutame, pešame, rauname, šviesiname negailėdamos laiko ir pastangų, bandydamos ignoruoti skausmą ir guosdamosi: „Grožis reikalauja aukų!“, tikra neviltis mus apima tuomet, kai plaukelius reikia šalinti vėl ir vėl. Galiausiai – pavargstame.

Šiandien grožio, kosmetikos salonai bei medicinos centrai siūlo daug ir įvairiausių priemonių nepageidaujamiems plaukams įvairiose kūno srityse atsikratyti. Kaip panaikinti rankų plaukuotumą ir susigaudyti tokioje pasiūlos gausoje, kokį plaukų šalinimo būdą pasirinkti? Kokie yra patys naujausi metodai?

Kad dar labiau nepakenktumėte savo odai skutant, raunant, šalinant plaukelius vašku ir pan., verta kreiptis į gydytoją specialistą, kuris rekomenduos patį efektyviausią plaukelių šalinimo būdą. Dažniausiai patariama plaukelius naikinti lazeriu arba taikyti fotoepiliacija.

Plaukelius naikinant lazeriu, procedūros metu per odą prasiskverbęs lazerio spindulys šviesos energiją paverčia karščiu, kuris paveikia plauko folikulą. Procedūros turi būti kartojamos kelis mėnesius iš eilės tam, kad būtų paveikti visose augimo fazėse esantys plaukai (anageno, katageno, telogeno). Pašalinti plaukai neatauga metus ar dar ilgiau, vėliau procedūros vėl turi būti kartojamos. Depiliacijos lazeriu efektyvumas yra patvirtintas klinikiniais tyrimais. Procedūros gali būti sėkmingai taikomos įvairiose kūno vietose.

Plaukelių šalinimo lazeriu poveikis:

• išnaikinami plaukai;
• oda tampa ne tik lygesnė, bet ir švelnesnė.

Plaukelių šalinimo procedūros:

• vidutiniškai atliekamos 6 procedūrų kursų metu;
• atliekant procedūrą juntamas lengvas dilgčiojimas ir šilumos jausmas su kiekvienu lazerio pulsu;
• prieš procedūrą reikia vengti aktyvios saulės šviesos mažiausiai 3 savaites;
• mėnesį prieš procedūrą nepešioti ir nešalinti plaukų vašku;
• į procedūrą reikia ateiti su švaria oda, plaukai turi būti nuskusti arba tą pačią dieną arba iš vakaro;
• po procedūros gali pasireikšti nežymus odos paraudimas, kuris visai greitai praeina savaime.

Fotoepiliacijos metu yra skleidžiami platesnio spektro šviesos impulsai nei lazerio spinduliai. Pašalinti plaukai neatauga metus ar dar ilgiau, vėliau procedūros vėl turi būti kartojamos. Ilgalaikis depiliacijos efektas pasiekiamas greitai. Fotoepiliacijos procedūros yra visiškai neskausmingos, lyginant jas su depiliacija vašku, epiliacija ar kitomis priemonėmis.

Prieš pasirinkdami depiliacijos būdą, kruopščiai pasverkite įvairius „už“ ir „prieš“ faktorius. Procedūros kaina, akivaizdžiai ilgą laiką matomi rezultatai, šalutinių poveikių tikimybė, skausmingumas, depiliuojamos odos plotas, patogumas ir saugumas – visa tai įvertinę, pasieksite kur kas geresnių depiliacijos rezultatų. Kiekvienas plaukelių šalimo būdas turi savo pliusų ir minusų. Tačiau logiškiausia būtų kreiptis į gydytoją specialistą, kuris patartų, koks yra Jums efektyviausias rankų plaukelių šalinimo būdas.

Jaunatviniai spuogai (acne vulgaris) – tai viena dažniausių ir nemaloniausių paauglius kankinančių odos ligų, kuri negydoma gali išsivystyti į lėtinę odos patologiją, palikti randus bei sukelti sunkias psichologines problemas ar net depresiją.

Daugelis į šią problemą numoja ranka tikėdami mitais, kad spuogai – tai ne liga, ir kad jie išnyks savaime, vos tik pasibaigs paauglystė. Tačiau nevertėtų ignoruoti jaunatvinių spuogų buvimo, nes statistika byloja, kad Baltijos šalyse nuo jaunatvinių spuogų sukeltų problemų kenčia daugiau nei 700 tūkstančių jaunų žmonių. Iki 21 metų amžiaus šia liga serga apie 80 – 90 proc. žmonių.

Paauglystės spuogai ir hormoniniai spuogai – dažna lytinio brendimo liga. Spuogų atsiradimą lemia riebalų liaukų sekrecijos padidėjimas, jų latakėlių ragėjimo sutrikimas, mikrobų dauginimasis ir uždegimas.

Pagrindiniai paauglystės, hormoninių spuogų simptomai:

• riebi veido oda ir plaukai;
• inkštirai;
• odos mazgeliai;
• odos pūliavimas;
• randai;
• odos cistos;
• odos sukietėjimai.

Hormoniniai spuogai

Hormoniniai spuogai dažniausiai pasireiškia paaugliams lytinio brendimo laikotarpiu, tačiau taip pat vargina ir suaugusius – ypač moteris, kurioms pasireiškia menstruacijų sutrikimai, policistinių kiaušidžių sindromas ar kiti hormonų disbalansą sukeliantys veiksniai. Šio tipo spuogai dažniausiai lokalizuojasi apatinėje veido dalyje – smakro, žandikaulio srityse, kartais kakle. Jie gali būti gilūs, skausmingi, linkę pūliuoti ir palikti randus. Hormoniniai spuogai atsiranda dėl padidėjusio androgenų kiekio, kuris skatina riebalinių liaukų veiklą ir odos uždegimą. Gydymas apima tiek vietines, tiek sistemines priemones, o sudėtingesniais atvejais – hormoninį gydymą, pvz., kontraceptines tabletes ar antiandrogeninius preparatus. Diagnozei ir gydymui būtina gydytojo dermatologo konsultacija.

Didelę reikšmę atsirasti brendimo spuogams turi genetiniai veiksniai, pvz., jeigu abiejų tėvų oda jaunystėje buvo riebi, vargino spuogai, tai labai didelė tikimybė, kad ši problema vargins ir jų vaikus. Spuogus taip pat gali išprovokuoti ir įvairios kosmetinės priemonės bei ilgalaikis medikamentų (kortikosteroidai, jodo ir bromo preparatai, vitaminai B6 ir B12) vartojimas, cemento dulkės, naftos produktai ir kt. Kartais brendimo spuogai atsiranda sergant ir tam tikromis ligomis.

Kliniškai jaunatviniai, hormoniniai spuogai pasireiškia juodais ir baltais inkštirais, kurie vadinami kamedonais. Taip pat pūlinukais, cistomis, gilių spuogų vietose formuojasi randeliai. Pažeidžiama veido, kaklo, krūtinės bei nugaros oda. Skiriami spuogų tipai:

1. paviršiniai spuogai;
2. gilieji spuogai.

Tose vietose, kur raginės epidermio ląstelės sukimba su riebalais ir užkemša plauko folikulą, formuojasi kamedonai. Aplinkinėje odoje susiformuoja mazgelių, kurie gali supūliuoti. Uždegimo sukietėjimui padidėjus ir susiliejus, gali atsirasti gilių, kietų infiltratų. Paauglėms kartu su spuogais kartais stebimas ir padidėjęs plaukuotumas bei menstruacijų sutrikimas. Liga dažniausiai išryškėja paauglystėje, sulaukus 17 – 19 metų, tačiau gali atsirasti ir vėliau, ypač moterims. Ji gali tęstis ilgai, nuo kelių mėnesių iki metų ir net ilgiau su naujais odos būklės svyravimais: pagerėjimais ir paūmėjimais.

Jaunimas dažnai nedrįsta kreiptis į specialistus laiku ir pasirenka, jų nuomone, lengvesnį ligos sprendimo kelią – slepia spuogus po plaukais, makiažo sluoksniu ar patys juos spaudžia. Situaciją dažnai apsunkina ir tėvai, kurie šias bėdas priskiria brendimui ir nekreipia dėmesio į paauglių išvaizdos pokyčius. Susirgimas dažnas, tad labai svarbu nebijoti laiku kreiptis į specialistus, kad jaunatvinių spuogų gydymas būtų efektyvus.

Brendimo spuogus pradedama gydyti vietiniais preparatais ir priemonėmis. Paprastai skiriama antibakteriniu bei komedolitiniu poveikiu pasižyminčių vaistų, spiritinių tirpalų, losjonų, gelių ar kremų, kurie tepami ant veido, ant nugaros bei kitose kūno vietose, kurias kankina spuogai. Jei gydant namuose vietiškai po 4 – 8 savaičių nepavyksta atsikratyti spuogų, gydymas turi būti keičiamas. Vietiniam gydymui vartojamas benzoilperoksidas, eritromicinas, klindamicinas, tetraciklinas, tretinoinas bei azelaino rūgštis. Gerų rezultatų galima tikėtis konkrečią spuogų zoną veikiant klindamicino spiritino tirpalu ar losjonu. Šio preparato spiritinis tirpalas geriau tinka jauniems žmonėms, kurių oda riebi. Tuo tarpu mišriai ar linkusiai į sausumą odai klindamicino losjonas patartinas labiau. Kai spuogai neišgydomi vietiškai vartojamais vaistais ar pasireiškia vidutinėmis ir sunkiomis formomis, tikslingas sisteminis gydymas antibiotikais.

Gydant spuogus nepriklausomai nuo ligos sunkumo laipsnio, labai svarbu reguliariai ir tinkamai prižiūrėti veido odą, naudojant tik tas veido odos priežiūros priemones, kurias rekomendavo gydytojas ir neeksperimentuoti be jo pagalbos.

Ne tik paauglius, bet ir nemažai suaugusiųjų kankina spuogai. Todėl daugeliui iškyla klausimų, kodėl atsiranda spuogai ir kokios spuogų atsiradimo priežastys?
Spuogų atsiradimą gali paskatinti per didelis fizinis krūvis ir pokyčiai riebalų liaukose, kurie atsiranda dėl netinkamos mitybos.

Tačiau svarbiausią vaidmenį spuogų atsiradimo procese atlieka bakterija, esanti ant kiekvieno iš mūsų odos paviršiaus. Lytinio brendimo metu, esant riebalinių liaukų hiperprodukcijai, jų kiekis padidėja. Užsikimšus riebalų liaukoms, susidaro palanki terpė daugintis mikroorganizmams, kurie lemia uždegimo vystymąsi. Spuogai iškyla, parausta, formuojasi pūlinga viršūnė, o didėjant uždegimui, gali atsirasti ir itin skausmingų mazgų, cistų.

Jaunatvinius paprastuosius spuogus gali išprovokuoti įvairios kosmetikos priemonės, ilgalaikis kai kurių medikamentinių preparatų, jodo, vitaminų B6, B12 vartojimas. Neretai spuogų atsiranda dėl cinko ir vitamino A trūkumo. Paprastuosius spuogus skatina hormonų veiklos suaktyvėjimas ir endokrininės ligos. Taip pat polinkis į spuoguotumą gali būti paveldėtas ir pasireiškia iš kartos į kartą.

Yra manoma, kad spuogų atsiradimui daro įtaką ir patiriamas stresas, tačiau medikai nesutaria, ir vieningos nuomonės šiuo klausimu vis dar nėra. Linkstama manyti, kad paprastųjų spuogų atsiradimą gali paskatinti riebus maistas, kava, alkoholis, kiaušiniai, pieno produktai, rūkyti gaminiai, šokoladas, tačiau moksliškai patvirtintų tyrimų šiuo klausimu taip pat nėra.

Suaugusiems spuogai dažniausiai atsiranda:

• nuo streso;
• nuo alkoholio vartojimo;
• dėl skydliaukės problemų;
• dėl hormonų sutrikimo;
• moterims mėnesinių metu ir kt.

Atsiradus spuogams, labai svarbu neužmiršti tinkamai jų prižiūrėti. Reikia švelniai valyti odą, ją intensyviai drėkinti bei saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Jeigu nežinote, kaip tinkamai gydyti atsiradusius spuogus, svarbu nedelsti ir kreiptis į gydytoją specialistą, kuris Jums paskirs tinkamiausią ir pati efektyviausią gydymą. Reikia nepamiršti, jog tik laiku pradėtas gydymas gali būti pats veiksmingiausias.

Inkštirai (komedonai) tai – juodi, balti ar gelsvi taškeliai atsirandantys ant odos, dažniausiai nosies srityje. Ši odos problema vienodai pasireiškia tiek moterims, tiek vyrams ir nesvarbu, kokio amžiaus jūs esate. Inkštirų atsiradimui įtakos turi tik odos tipas, kadangi inkštirai dažniau susidaro turintiems riebią odą.

Inkštiras susidaro užsikišus plauko folikului (vietoje, kurioje auga plaukas), jį užkemša įvairios negyvos odos liekanos, riebalai ir tose vietose pradeda daugintis bakterijos. Juoda inkštirų spalva atsiranda dėl riebalų sąlyčio su oru (vyksta riebalų oksidacija).

Nešvari veido oda kankina apie 80 proc. žmonių. Priežastys yra labai įvairios: vidaus organų ligos, nemiga, netaisyklinga mityba, stresas, hormonų svyravimai, – visa tai sutrikdo natūralų odos atsinaujinimo procesą. Riebi oda blizga, pradeda pleiskanoti, matosi atviros poros, atsiranda įvairūs bėrimai. Esant tokiai situacijai, įvairūs kremai jau nebepadeda, kadangi nešvarumai susikaupia vidiniame odos sluoksnyje, jos paviršių nusėdami riebaliniais inkštirais.

Pagrindinės inkštirų susidarymo priežastys yra netinkama mityba arba higienos trūkumas. Dažnai inkštirai pradeda formuotis paauglystėje, nes būtent tada sutrikus hormonų pusiausvyrai pasireiškia per intensyvi riebalinių liaukų veikla. Netinkamai valoma oda, didina inkštirų susidarymo tikimybę, kadangi negyvos odos ląstelės lengvai užkemša odos poras. Todėl nereiktų persistengti valant veidą, nes tai gali sudirginti odą ir atsirasti kitokių odos problemų arba paūmėti jau esamos.

Jeigu nesulaukiate norimo rezultato naudodami natūralias priemones namuose, rekomenduojama kreiptis į specialistus, kurie profesionaliomis priemonėmis atlieka giluminį odos valymą.

Mechaninio valymo metu specialistai stipriai ir kokybiškai nuvalo odą. Taip pat specialiais prietaisais pašalina kamedonus. Rekomenduojamas odą valyti 1 – 2 kartus per metus. Inkštirų naikinimo būdą specialistai pasirenka pagal odos užterštumą. Kartais mechaninis inkštirų šalinimas yra atliekamas kartu su ultragarsiniu, netraumuojant odos paviršiaus, giliai, ląsteliniame lygmenyje.

Nerekomenduojama spaudyti inkštirų, neatlikus tinkamos dezinfekcijos. Taip pat negalima atverti porų garais. Daugelis bando inkštirus naikinti namų sąlygomis remiantis šiais patarimais, natūraliais būdais:

• Perpjaukite žalią bulvę ir įtrinkite ją veidą, nosį, visur, kur yra inkštirų, tada leiskite išdžiūti ir nuplaukite veidą vandeniu;
• Pasidarykite pastą iš kalendros lapų ir ciberžolės miltelių, ir šveiskite ja odą;
• Sumaišykite kelis lašus citrinos sulčių su šaukštu cukraus ir švelniai, sukamaisiais judesiai, įtrinkite veidą, nosį ir skruostus. Tai pašalins inkštirus ir negyvas ląsteles nuo jūsų odos;
• Sutrinkite pomidorą ir ištepkite juo veidą, palaukite 20 minučių ir tada nuplaukite su vandeniu, darykite tai reguliariai ir tai padės atsikratyti inkštirų;
• Ištepkite veidą natūraliomis alavijo (aloe vera) sultimis, tai yra geriausias būdas naikinti inkštirus namuose, alavijo sultys taip pat nuramins ir gydys jūsų odą ir kt. priemonės.

Rekomenduojame neskubėti išbandyti įvairiausių gydymo priemonių namuose, nes galite dar labiau pakenkti savo odai. Inkštirų šalinimas turėtų būti patikėkitas specialistams.

Tam tikru gyvenimo momentu visi susiduriame su opia problema – spuogais. Tai paprastai įvyksta tada, kai mirusios odos ląstelės blokuoja odos poras. Užsikimšimo rezultatas – tai sutinimas ir odos patinimas. Dažniausiai spuogai plinta veido, nugaros, krūtinės ir sprando srityje. Spuogų tipų yra įvairių.

Pagrindinės spuogų rūšys:

Rožiniai spuogai – tai lėtinė uždegiminė centrinės veido dalies (nosies, kaktos, skruostų bei smakro) liga, kuriai būdingas odos paraudimas bei kraujagyslių išsiplėtimas – taleangektazijos, rausvos spalvos papulės (raudonieji spuogai). Tai gerybinė liga. Ji panaši į paprastuosius spuogus. Ši liga išplitusi visame pasaulyje, gali pasireikšti bet kam, tačiau dažniau šviesesnės odos žmonėms. Tris kartus dažniau serga moterys.

Šios ligos eigai būdingas laipsniškumas, pakitimai odoje gilėja, dažniausiai stebimos tokios ligų rūšys:

• Eriteminis (būna paraudusi kaktos, skruostų oda);
• Papulopustulinis (odos paraudimo vietoje stebimos daugybinės, įvairaus dydžio rausvos papulės ar pustulės);
• Fimatozinis (pakitimai nosies, ypač jos galo odoje, oda paraudusi ir mazguota);
• Akių (oda infekuota erkute).

Spuogų rūšys: trumpai ir aiškiai

Paprastieji spuogai (aknė) – dažniausiai pasitaikantys spuogai, kurie susidaro dėl užsikimšusių riebalinių liaukų. Gali būti juodieji (inkštirai) arba baltieji spuogai. Paprastai atsiranda paauglystėje, tačiau vargina ir suaugusius.

Rožiniai spuogai (rosacea) – lėtinė odos liga, pasireiškianti paraudimu, kraujagyslių išsiplėtimu, mazgeliais ir pūlinukais. Dažniausiai pažeidžia veido centrą. Skiriasi nuo įprastos aknės tuo, kad neturi inkštirų.

Poodiniai spuogai – skausmingi, giliau odoje esantys spuogai, kurie neturi paviršinio išėjimo. Jie susidaro dėl uždegimo gilesniuose odos sluoksniuose ir dažnai užtrunka ilgiau, kol praeina. Gali palikti randus.

Pūlingi spuogai (pustulės) – tai iškilūs spuogai, kurių centre matomas pūlių telkinys. Susiformuoja dėl bakterijų veiklos riebalinėje liaukoje ir sukelia uždegimą. Dažnai būna skausmingi ir linkę infekuotis.

Keloidiniai spuogai – tai uždegiminiai spuogai, kurių vietoje susidaro iškilę, kieti randai – keloidai. Dažniausiai atsiranda ant sprando, pečių ar nugaros.

Cistos – gilūs, pūlingi dariniai odoje, susidarantys esant stipresniam uždegimui. Gali būti labai skausmingi, linkę recidyvuoti ir palikti randus. Dažnai reikalingas dermatologo įsikišimas.

Sergantys rožiniais spuogais gali jausti veido deginimą, dilgčiojimą, gali išsausėti, pleiskanoti oda, atsirasti spuogų (papulių, pustulių), parausti veidas, perštėti akis.

Taip pat yra keloidiniai spuogai, cistos, pustulės. Paprastieji spuogai arba inkštirai, (keloidiniai), kitaip dar vadinami juodaisiais spuogais (riebalų liaukų latakų kamšteliai). Jų atsiranda, kai riebalų liaukos užkemša ragines odos sluoksnio ląsteles ir riebalai nebegali patekti į odos paviršių. Juodojo spuogo viduje esanti tamsi dėmė atsiranda todėl, kad į pusiau skystus odos riebalus patenka deguonies. Baltieji spuogai pradeda formuotis užsikimšus riebalų liaukos latakui, tuomet liaukos viduje susidaro bakterijų židinys, kuris sukelia riebalų liaukos uždegimą. Netrukus toje vietoje susidaro pūslių, o galiausiai susiformuoja didelis skausmingas spuogas. Toks supūliavęs spuogas užgijęs palieka randą. Spuogai plinta, kuomet yra spaudomi ir užkrečiami netinkamai prižiūrint. Vidiniai spuogai, rožiniai spuogai, pūlingi spuogai, poodiniai, riebaliniai spuogai gali atsirasti ir dėl netinkamai pasirinktos kosmetikos naudojimo.

Jeigu nežinote, kaip tinkamai gydyti atsiradusius spuogus, svarbu nedelsti ir kreiptis į gydytoją specialistą, kuris Jums paskirs tinkamą ir pati efektyviausią gydymą. Reikia nepamišti, jog tik laiku pradėtas gydymas gali būti pats veiksmingiausias.

Sakoma, kad nelaimės, o ir spuogai, po vieną nevaikšto. Jeigu jau koks ir atsirado ant kaktos, žiūrėk, kitas pasirodė ant kaklo, trečias – ant kaktos, dar vienas – ant nugaros. Kaip panaikinti spuogus ir kokie būdai, priemonės yra tinkamiausios?

Brendimo spuogus pradedama gydyti vietiniais preparatais ir priemonėmis. Paprastai skiriama antibakteriniu bei komedolitiniu poveikiu pasižyminčių vaistų, spiritinių tirpalų, losjonų, gelių ar kremų, kurie tepami ant veido, ant nugaros ir kitose kūno vietose, kurias kankina spuogai. Jei gydant namuose spuogų išbertas odos vietas (vietiškai) po 4 – 8 savaičių nepavyksta atsikratyti spuogų, gydymas turi būti keičiamas. Vietiniam spuogų naikinimui vartojamas benzoilperoksidas, eritromicinas, klindamicinas, tetraciklinas, tretinoinas bei azelaino rūgštis. Gerų rezultatų gaunama probleminėse zonose vartojant klindamicino spiritino tirpalą ar losjoną. Šio preparato spiritinis tirpalas geriau tinka jauniems žmonėms, kurių oda riebi. O esant mišriai ar linkusiai į sausumą odai klindamicino losjonas patariamas labiau. Kai spuogai neišgydomi vietiškai vartojamais vaistais ar pasireiškia vidutinėmis ir sunkiomis formomis, tikslingas sisteminis gydymas antibiotikais. Gali būti taikomi trumpalaikiai, pertraukiamieji antibiotikų kursai po 2 – 3 savaites bei ilgalaikiai kursai iki 3 mėnesių trukmės. Sisteminiam gydymui vartojami tetraciklino grupės preparatai, nes jie yra be antibakterinio poveikio ir slopina uždegimą. Vartojant teraciklino grupės vaistus, padidėja jautrumas saulei ir galimos fotosensibilizacijos reakcijos. Todėl vasarą jų vartoti nerekomenduojama.

Ne tik antibiotikiai, vitaminai, ar kitos tabletės naikina spuogus, bet yra ir natūralių bei liaudiškų priemonių nuo spuogų. Pateikiame keletą patarimų:

• Ryte veidą prauskite šaltu virintu vandeniu, nuvalykite odą švelniu losjonu, nusiprauskite prausimosi želė ar specialiu muilu. Priemonių sudėtyje turi nebūti šarmo, sieros, mentolio, pieno rūgšties. Tinka dezinfekuojamasis muilas, naikinantis ant odos esančias bakterijas.
• Patartina kartais veidą nusiprausti ramunėlių arba medetkų nuoviru. Tik po to odą patepkite dezinfekuojamuoju losjonu ir drėkinamuoju bei uždegimą mažinančiu kremu.
• Verta naudoti kremus, kurie skatina odos sluoksniavimąsi. Jie neleidžia susidaryti juodiesiems spuogams (kamedonams).
• Spuoguotos odos priežiūrai taip pat rekomenduojamos kosmetinės priemonės, kurių sudėtyje yra vaisių rūgščių, pavyzdžiui, alfa hidroksi, vitamino C.
• Spuoguotai odai būtina rinktis tik kokybiškas priemones. Atkreipkite dėmesį į tai, ar nėra pasibaigęs produkto galiojimo laikas. Atidžiai perskaitykite produkto sudėtį: pasidomėkite, ar nėra jame cheminių priedų, galinčių sukelti alergiją ir pabloginti jūsų odos būklę dar labiau.
• Iškilusius spuogus galima patepti arbatmedžio aliejumi.
• Riebią spuoguotą odą periodiškai reikia valyti. Šią procedūrą geriausia patikėti profesionalui gydytojui dermatologui.
• Jei ligos forma sunkesnė ir išorinio gydymo nepakanka, skiriamas medikamentinis gydymas.
• Dermatologijos klinikose atliekamos ir procedūros su glikolio rūgštimi. Jas reikėtų atlikti du kartus per mėnesį (iš viso reikėtų atlikti 6–8 procedūras). Tuo pačiu metu namuose naudokite veido prausiklį ir kremą, kurių sudėtyje yra minėtųjų rūgščių.
• Norintiems išvengti spuogų rekomenduojama pakoreguoti savo mitybą: valgyti daugiau žalių daržovių, kasdien išgerti po 2 stiklines morkų sulčių, vengti kepto bei riebaus maisto.
• Jokiu būdu nespauskite spuogų patys, nenaudokite riebios kosmetikos ar aliejinio makiažo.

Taip pat yra įvairiausių rekomenduojamų gydomųjų naminių kaukių, tokių kaip: morkų kaukė, agurkų kaukė, juodosios arbatos, česnakų, svarainių bei kitų kaukių, tačiau atsiradus spuogams ir svarstant, kaip atsikratyti spuogų, nereikėtų skubėti rinktis liaudies medicinos metodų. Pirmiausia, reikėtų kreiptis į gydytoją specialistą, kuris rekomenduos patį tinkamiausią gydymą ir, tik įvertinus Jūsų odos tipą bei spuoguotumą, medikas nustatys, ar Jums tinka įvairios kaukės, bei būtinai paskirs gydymą pagal Jūsų odos tipą kaukėmis ar kitomis priemonėmis.

Nelaimingus atsitikimus, o kartais net operacijas dažnai primena likę randai, kurie daugeliui sukelia didelį diskomfortą. Randai – tai odos dariniai, atsirandantys gyjant odos pažeidimui, o juos suformuoja jungiamasis audinys bei kraujagyslės. Randas susidaro tuomet, kai odoje gyja žaizdos, atsiradusios dėl traumų, ligos, po operacijos, po vėjaraupių, nuo spuogų (jaunimui, ypač po aknės) ir pan.

Rando ryškumas ir dydis priklauso nuo žaizdos formos, sužeidimo būdo (pvz., didelė trauma, ar maža operacija) ir užterštumo. Nelygiais kraštais žaizdos gyja kur kas blogiau ir sudėtingiau, o infekuotos – palieka ryškesnius randus. Žaizdos gyja skirtingai. Būna atvejų, kuomet be aiškios priežasties randas gyja negražiai. Jaunų žmonių oda, gyjant žaizdoms, turi polinkį augti, todėl susidaro dideli ir itin grubūs randai. Nuo pat pradžių randas būna didelis ir raudonas, o po to pamažu nyksta ir traukiasi. Randai būna skirtingi, gali būti ir hipertrofiniai randai. Tai tokie randai, kurie dažniausiai yra stori ir raudoni arba rausvi ir iškilę. Jie atsiranda dėl įvairiausių sužeidimų tokių, kaip traumos avarijų metų, slidinėjant kalnuose, įvairios chirurginės operacijos ir pan. Šie – neišeina iš savo ribų. Jeigu toks randas atsirado ant veido, tai žmogui sukelia nemažai psichologinių problemų. Taip pat yra keloidiniai randai. Būtent šie randai dažniausiai susidaro ant nudegusios jaunų arba ant tamsesnio gymio žmonių odos. Šie randai yra apvalūs, grubūs, netaisyklingos formos ir plinta toliau už žaizdos ribų. Lyginant su oda, esančia aplink žaizdą, keloidai yra tamsesni (dažniausiai jie būna raudonos spalvos). Tokie randai gali susidaryti iš karto po sužeidimo arba pablogėti nėštumo metu. Dar viena randų rūšis – tai atrofiniai randai. Šiems randams būdingos mažos apvalios įdubos, esančios žemiau už aplinkinę odą. Jie atsiranda, kai sutrinka gijimo procesas ir susidaro nepakankamas jungiamojo audinio kiekis odai sugyti, pavyzdžiui, išnykus spuogams.

Vaikams dažniausiai randai susidaro po vėjaraupių, kuomet sirgdami vaikučiai kaso pažeistas vietas. Dažniausiai taip atsitinka tada, kai po vėjaraupių supūliuoja pūslytės.

Paaugliams randai susidaro nuo spuogų. Dažniausiai nuo netinkamos jų priežiūros sergant jaunatviniais spuogais.
Suaugusiems randai gali atsirasti po įvairių traumų ar operacijų. Pavyzdžiui, moterims po krūtų didinimo operacijos. Nors daugelis gydytojų ir teigia, jog randai po krūtų didinimo tampa praktiškai nepastebimi, visgi, kartais jie išlieka.

Taip pat rando išvaizdai, pokyčiams bei gijimui reikšmės turi:

• Genetiniai veiksniai. Žmonių oda su tamsiu pigmentiniu epidermiu linkusi sudaryti keloidus. Tamsesnio gymio žmonių odoje yra daugiau pigmento, todėl jiems randai taip pat yra tamsesni.
• Aplinkos poveikis. Rando ryškumui įtakos turi saulė. Tos vietose, kurios yra atviros saulės spinduliams, randai lieka tamsesni.
• Randų vieta. Randai ant judrių vietų, t. y. kaklo, alkūnės srityje ar plaštakų, fiziologiškai aktyvesnių raumenų ir sąnarių – susidaro didesni ir labiau pastebimi randai.
• Randų tipai. Užgijus žaizdai susidaro įvairių tipų randai, jie gali išplisti, likti įdubę ir pan.
• Randų infekcijos arba komplikacijos. Infekcijos padidina tikimybę, kad randas išliks tikrai negražus. Pooperacinis pjūvis sugyja per 5 – 6 dienas, tačiau jei žaizda infekuojama, po jos lieka žymiai ryškesnis randas.

Kaip atrodys randas po sužalojimo, operacijos ar traumos – plokščias, skausmingas, storas, iškilęs – priklauso nuo daugelio priežasčių. Labai svarbu rando vieta, odos tipas, žaizdos pobūdis, žmogaus amžius, netgi ir mityba. Tad tiksliai žinoti, kas laukia po operacijos ar kito sužeidimo, beveik niekada negalima.

Jeigu turite problemų su randais ir nežinote, kaip tinkamai juos gydyti ar prižiūrėti, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju specialistu dėl galimo ir veiksmingiausio randų gydymo.

Ne tik moterys, bet ir vyrai ar paaugliai, turintys veidą ar kitą atvirą kūno vietą bjaurojantį randą, jį laiko ne tik kosmetine, bet ir psichologine problema, kuri ypač trukdo pasitikėti savimi. Daugelis psichologų teigia, kad aktyvus randų gydymas iš tiesų stiprina žmogaus pasitikėjimą savimi.

Todėl didelius ir išsiplėtusius randus būtina gydyti ir tinkamai prižiūrėti. Šiandieninė farmacijos bei grožio pramonė siūlo įvairiausių tepalų, kremų, gelių, pleistrų ir kitų priemonių nuo randų, tačiau svarbiausia yra nustatyti, kodėl tas randas bjauroja jūsų išvaizdą, ir parinkti tinkamiausias priemones randui gydyti, kad būtų pasiektas pats geriausias ir efektyviausias gydymo metodas.

Visiškai pašalinti rando, deja, negalima (nebent jis būtų labai nežymus, negilus ir po nedidelio odos pažeidimo ar traumos). Tačiau randą galima gydyti taip, kad jis būtų kuo mažiau pastebimas. Pirmiausia, visi griebiasi lengviausio gydymo būdo, t. y. įvairių gelių, kremų bei tepalų. Visos šios priemonės (kremai, tepalai bei geliai) gali būti naudojamos gydant randus po chirurginių operacijų ar kitų sužeidimų (įsipjovimo, traumos, operacijos, lūžio ir t.t.). Pats pagrindinis randų gydymo tikslas yra juos suminkštinti, pašviesinti, lyginti ir padaryti kuo mažiau pastebimus bei matomus, lyginant su šalia esančiu odos paviršiumi. Taip pat svarbu atkurti sužeistos vietos funkciją (būna atvejų, kuomet randas yra ant sąnario judesio vietos ir trukdo pilnai atlikti judesius ir pan.) bei buvusią odos išvaizdą. Geriausias rezultatas pasiekiamas, kai randai pradedami gydyti iškart po to, kai sugyja oda, t. y. ankstyvu randėjimo periodu. Tuomet, kai jungiamasis audinys užpildo odos ir paodžio pažeidimo vietą, formuojasi, tvirtėja bei stangrėja. Ypač didelis dėmesys turi būti skiriamas randams, kurie turi polinkį išvešėti. Daugelis naudoja silikoninius gelius bei pleistrus randams gydyti. Silikoniniai geliai arba klijuojami pleistrai su silikonu tinkamai veikia randinį audinį:

• randą ne taip niežti;
• randas tampa minkštesnis;
• randas tampa elastingesnis;
• randas pasidaro mažiau iškilus ir ne toks raudonas.

Dėl tinkamo poveikio randui šias priemones reikia naudoti apie du mėnesius. Randų gydymui tinkama priemonė yra „Dermatix“. Priemones galima naudoti, kai oda po rando visiškai sugijusi ir kai rando vietoje nebėra žaizdų, šašų ar kitų kontraindikuotinų dalykų. Randai po operacinės žaizdos paprastai sugyja per dešimt dienų, o po trauminės žaizdos per keturiolika ar dvidešimt dienų. Taip pat randų gydymui bei mažinimui naudojamos ir homeopatinės priemonės bei įvairūs minkštinamieji kremai. Rando išvaizdą taip pat galima pagerinti leidžiant į jį hormoninių vaistų – kortikosteroidų injekcijas – bei atliekant cheminį veido šveitimą rūgštimis. Randų nerekomenduojama gydyti masažais, nes jie tik paskatina randinio audinio kraujotaką. Randams gydyti netinka ir fizioterapijos priemonės (įvairios vonelės, elektrostimuliacija ir pan.), kurios taip pat gerina kraujotaką, o turint randą, reikėtų, priešingai, kaip įmanoma labiau mažinti kraujotaką. Galima gydyti ir šalčiu, tačiau šis gydymas būdas didelio efektyvumo neturi.

Randams gydyti taikomas ir chirurginis bei lazerinis būdas. Tai yra sudėtingesnis ir pavojingesnis būdas nei gydymas tepalais, geliais, kremais, pleistrais, vaistais nuo randų.

Jeigu turite randų, svarbiausia nepamiršti kasdien patepti drėkinamuoju ir minkštinamuoju kremu, kuris pamaitintų naują randinį audinį. O randui sugijus, reikia naudoti brendimą skatinančias ir išvešėjimą mažinančias medikamentines priemones su silikonu. Šis tepalas nuo randų mažina rando išvešėjimą. Reikia stengtis, kad randų nedirgintų drabužiai, kuriuos vilkite, diržai, laikrodžiai ar batų sagtys ir kt. Jei ėmė keistis rando išvaizda, ar norite jį sumažinti bei tinkamai gydyti, pasikonsultuokite su gydytoju.

Taip pat pleistrai nuo randų ir gelis nuo randų yra efektyvios priemonės, skirtos sumažinti randų matomumą ir pagerinti odos būklę. Pleistrai, prigludę prie odos, sukuria drėgną aplinką, kuri skatina kolageno gamybą ir palengvina naujos, sveikesnės odos formavimąsi. Tuo tarpu gelis nuo randų, turintis silikoną arba kitas aktyvias medžiagas, teikia ilgalaikį drėkinimą ir padeda lyginti randų tekstūrą. Abu produktai yra ypač naudingi esant naujiems ar iškilusiems randams, ir jų reguliarus naudojimas gali žymiai pagerinti randų išvaizdą, mažinant raudonį ir standumą.

Kiekvienas norime gražios ir lygios odos. Apžiūrėdami ją, dažnai randame rudų dėmių, apgamų ar kitokių spalvotų defektų. Kai kuriuos iš jų stebime ir pažįstame dar nuo mažens. Daugeliui įdomu: kokios tokių pigmentinių dėmių atsiradimo priežastys?

Odos spalvą nulemia tam tikros odos ląstelės – melanocitai. Jos gamina pigmentą melaniną, kuris kūno paviršiuje sukuria savitą spalvą. Keičiantis melanino kiekiui, oda patamsėja arba, priešingai, pašviesėja. Gali pasikeisti ne tik viso kūno, bet ir atskirų vietų odos pigmentacija. Nors ląstelių gaminamo melanino kiekį lemia genai, įtakos tam turi ir kaitinimasis saulėje, hormonų veiklos pokyčiai nėštumo metu ir per menopauzę, bendra sveikatos būklė, kai kurie vaistai bei cheminės medžiagos. Vadinasi, pigmentinė dėmė odoje gali būti jau nuo pat gimimo, atsirasti po soliariumo, po nėštumo, nuo saulės ir dėl kitų priežasčių, visai nesvarbu kam – suaugusiam, vaikui ar kūdikiui.

Svarbiausia melanino paskirtis – apsaugoti organizmą nuo saulės ultravioletinių spindulių. Kuo daugiau melanino, tuo tamsesnė žmogaus oda. Sutrikus melaniną gaminančių odos ląstelių melanocitų veiklai ir jų kiekiui, pakinta odos pigmentacija.

Pigmentinių dėmių rūšys:

• melasma (chloazma);
• strazdanos;
• rudmės;
• senatviniai šlakai;
• pigmento nykimas (vitiligo).

Melasma – tai netaisyklingos formos pigmentinės rudos dėmės ant kūno, kurios atsiranda dėl sutrikusios hormonų pusiausvyros. Pagrindiniai simptomai: netaisyklingos formos dėmės, dažniausiai viršutinėje skruosto dalyje, ant nosies, lūpų ir kaktos. Šios dėmės ypač paryškėja, kai suaktyvėja saulė. Melasmos atsiradimas susijęs su UV spinduliuotės ir hormonų (estrogenų ir progesterono) sąveika. Ji dažniausiai pasireiškia jaunoms moterims, kurių hormonų lygis padidėjęs (nėščioms moterims arba moterims, kurios vartoja geriamąsias kontraceptines priemones).

Strazdanų dėmės, hiperpigmentuotos makulės, ypatingos tuo, kad per 15 – 20 metų laikotarpį jose gali susidaryti lentigo maligna melanoma – reta odos vėžio forma. Profilaktikai ir ankstyvajai piktybinio naviko diagnostikai geriausiai padeda skaitmeninė fotodermaskopija.

Saulės šlakai paryškėja dėl ultravioletinių spindulių poveikio po sunkių nudegimų saulėje. Jie išlieka ilgą laiką.
Senatviniai šlakai susidaro dėl odos senėjimo ir dažno kaitinimosi saulėje. Jie paryškėja maždaug 40 metų ir vyresniems asmenims.

Koncentruoto melanino dėmelių grupės labiausiai matomos ant šviesios odos.

Pigmento nykimas – tai dažnai pasitaikanti odos pigmentinių ląstelių liga, pasižyminti baltomis, su aiškiomis ribomis odos dėmėmis. Jų paplitimas gali būti įvairus. Nuo pavienių lęšio didumo baltų dėmelių iki viso kūno baltmės. Šia liga serga visos žmonių rasės, dažniausiai nuo 10 iki 30 metų asmenys. Priežastys nėra aiškios, atsiradimui įtakos turi paveldėjimas. Taip pat ši problema dažnai pasitaiko sergantiems cukralige, skydliaukės bei Adisono ligomis. Pigmentas nyksta, kada žmogaus imuninė sistema į melanocitus, t. y. pigmento ląsteles, reaguoja kaip į svetimkūnius ir juos pradeda naikinti.

Daugeliu atvejų pigmentinės rudos dėmės ant kūno būna neskausmingos ir nekelia pavojaus sveikatai. Ilgainiui jos tampa beveik nepastebimos, o kartais ir visai išnyksta be jokių specialių gydymo priemonių. Kai tokios dėmės būna ant kūdikio ar vaiko kūno, dėl to nereikia per daug jaudintis. Reikėtų jas palikti ramybėje, nes dažniausiai jos būna įgimtos ir nėra amžinos.

Pigmentinių dėmių gydymas gali būti labai įvairus: maskavimas, balinimas, chirurginis gydymas, gydymas lazeriu ir kt. Pigmentinės rudos dėmės ant kūno gali būti maskuojamos, balinamas atliekamas cheminiu pilingu, ar šalinamos kosmetinėmis priemonėmis. Kartais taikomi įvairūs chirurginiai metodai, pavyzdžiui, krioterapija ar odos abrazija. Tamsiai rudos pigmentinės dėmės dažnai šalinamos lazeriu.
Jeigu Jūs ar Jūsų artimieji turite problemų su pigmentinėmis dėmėmis arba kitais odos pokyčiais (stebite neaiškias dėmes ant savo kūno), nesiimkite jų gydyti patys – tegul Jus apžiūri gydytojas. Jis paskirs Jums patį patikimiausią ir efektyviausią gydymo būdą.

Pleiskanos – tai atsiskiriančių raginio odos sluoksnio ląstelių plokštelės. Pagrindiniai pleiskanų atsiradimo simptomai: sausos, smulkios pleiskanos, ploni, neblizgūs plaukai, didelės riebios pleiskanos, riebaluoti, sulipę plaukai, galvos odos paraudimas, šašai, plaukų slinkimas bei niežulys.

Su pleiskanomis, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar rasės, susiduriame beveik kiekvienas. Net būdamos nepavojingos jos yra itin nemalonios. Kaip išnaikinti pleiskanas ir nuo ko jos atsiranda? Dabar yra pačių įvairiausių būdų, kaip tai padaryti. Vieni kovą su pleiskanomis laimi iškart, o kiti gali mėnesių mėnesiais naudoti visokias priemones, tačiau visai nesėkmingai su tuo kovoti.

Pleiskanų atsiradimo priežastys
Pleiskanojimas tiesiog nepastebimas, jei odos raginio sluoksnio ląstelės keičiasi normalia eiga. Tačiau, jeigu odoje gyvenantis mažas grybelis ima sparčiau daugintis, odos mikrofloros pusiausvyra sutrinka ir ląstelės, užuot atsinaujinusios per tris svaitės, tai padaro daug greičiau (per penkiolika, o kartais net septynias dienas). Pleiskanojimą sukeliantis grybelis plinta žaibiškai, erzina odą, kuri reaguoja spartesniu ląstelių atsinaujinimu. Mirusios ląstelės nespėja pasišalinti ir kaupiasi ant odos, sudarydamos pleiskanas.

Pleiskanų atsiradimo priežasčių gali būti daug:

• hormonų pusiausvyros sutrikimai (pleiskanų atsiranda ir pagausėja lytinio brendimo metu, prieš mėnesines, premenoauzės laikotarpiu. Jų retai būna vaikams. Žmogui senstant, pleiskanų taip pat mažėja);
• stresas (plaukai, kaip ir visas mūsų organizmas, reaguoja į kiekvieną dienos išgyvenimą, įvykį. Jei patiriate daug streso, pleiskanų daugėja);
• netinkama plaukų priežiūra (pleiskanojimą gali paskatinti dažnos plaukų priežiūros priemonės, cheminiai dažymai, džiovinimas džiovintuvu bei plaukų plovimas šarminiais, odą sausinančiais ar pažeidžiančiais šampūnais);
• kai kurios odos ligos (sergant žvyneline, grybelinėmis ligomis, ichtioze bei esant odos riebalų liaukų veiklos sutrikimui, seborėjai);
• kitos priežastys (netinkama mityba, nuovargis, liga, vitaminų stoka, oro tarša ir t.t.).

Pleiskanojimas gali būti dviejų rūšių:

1. smulkus (sėleninis);
2. stambus (žvynelinis).

Smulkus pleiskanojimas yra kosmetinis defektas, būdingas daugiausiai suaugusiems asmenims, retai – vaikams. Galvos plaukuotoje dalyje, ribotame plote, ima kauptis nedidelių baltų ar pilkšvai sidabrinės spalvos pleiskanų, kurios panašios į sėlenas. Tokios pleiskanos galvoje pastebimos, kai oda sausa, arba tada, kai susilpnėja prakaito liaukų funkcija. Šukuojantis pleiskanos lengvai atsiskiria nuo odos ir tarsi baltas sniegas padengia drabužius. Daugiausia jų būna smilkiniuose, kaktos srityje ar pakaušyje. Plaukai būna sausi. Šios pleiskanos galvoje lengvai gydomos. Smulkus pleiskanojimas vaikystėje prasideda pamažu, 5 – 10 metų vaikams, arba staiga, jau vyresniems nuo 10 iki 20 metų jaunuoliams. Kūdikiams būdinga pleiskanų luobelė, kuri tinkamai prižiūrima dingsta. Nors suaugusiems veiksmingomis priemonėmis ištrynus galvą ir pašalinus pleiskanas, po 4 – 6 dienų jos gali vėl atsirasti. Būtent toks pleiskanojimas daugeliui savaime išnyksta sulaukus 50 metų. Esant stambiam pleiskanojimui, plaukai būna riebaluoti, sulipę, o odą dengia storas riebalų ir pleiskanų sluoksnis. Matomos pleiskanos – didelės, pilkos ir gelsvos. Dažnai vargina niežėjimas, oda parausta, pakasius atsiranda net šašų. Kartais pradeda slinkti plaukai. Šios pleiskanos dažniausiai būna kitų ligų, tokių, kaip grybelis, žvynelinė, seborejinis dermatitas ir kt. simptomas. Kartu su pleiskanų atsiradimu, išberiama ir oda. Kai žmogus turi labai daug stambių pleiskanų, jos taip paprastai neišnyksta plaunant galvą specialiais gydomaisiais šampūnais. Svarbiausiai ieškoti tikrosios priežasties, kadangi padidėjęs pleiskanojimas gali reikšti paūmėjusią ligą.

Pleiskanos galvoje gali atsirasti ne tik galvoje, bet ir kitose kūno srityse, pavyzdžiui, tarp blakstienų, aplink akis, ausyse bei antakiuose. Itin svarbu, kad ausys, antakiai, sritys aplink akis ir tarp blakstienų būtų tinkamai prižiūrimos ir gydomos.

Dažniausiai pleiskanojimui diagnozuoti pakanka fizinės paciento apžiūros – apžiūrėti atsiradusias pleiskanas, odos struktūros, spalvos ir vientisumo pokyčius. Didesnio pleiskanojimo gydymui naudojami tokie preparatai: riebalų išsiskyrimą slopinantys, pleiskanas šalinantys (keratoliziniai), naujoms pleiskanoms atsirasti trukdančios (keratoplastiniai) medicininės priemonės. Pleiskanojimą ir niežėjimą gydo preparatai su salicilo rūgštimi, siera, rezocinu ir cinku. Tai pat pleiskanojimą mažina šampūnai, losjonai, žėlė, kurių sudėtyje yra ketokonazolio, olamido bei piroktono, ir eteriniai aliejai – jie ramina odą, malšina niežėjimą. Gydomuoju šampūnu galvą plauti reikia tris arba keturias savaites, po to rečiau. Sergant žvyneline, ichtioze ar seborėja, pleiskanos gydomos sieros salicilo, deguto bei hormoniniais tepalais. Sudėtingesniais atvejais reikėtų kreiptis į gydytoją, kuris nustatys tikslią pleiskanų atsiradimo priežastį ir paskirs tinkamą gydymą.

Priemonės nuo pleiskanų

Priemonės nuo pleiskanų yra įvairios ir skirtos kovoti su šia dažna galvos odos problema. Pirmiausia, svarbu pasirinkti tinkamą šampūną, kuris yra praturtintas veikliosiomis medžiagomis, tokiomis kaip cinko piritionas, ketokonazolas ar salicilo rūgštis. Šie ingredientai padeda sumažinti pleiskanojimą ir nuraminti sudirgusią odą. Be to, naudinga reguliariai drėkinti galvos odą, naudojant kondicionierius ar kaukes, kurios turi natūralių aliejų, tokių kaip arbatmedžio aliejus ar kokosų aliejus. Taip pat reikėtų vengti pernelyg dažnos plaukų priežiūros, kad nebūtų dirginama oda. Galiausiai, sveika mityba ir streso valdymas taip pat vaidina svarbų vaidmenį palaikant galvos odos sveikatą ir mažinant pleiskanų atsiradimo riziką.

Sveiki ir gražūs nagai byloja apie gerą sveikatą. Yra ligų, apie kurias garsiai nekalbama, neva jomis sirgti yra gėda. Dažniausiai tai būną rankų ir kojų nagų ligos, įvairūs jų pažeidimai. Normalių ir sveikų nagų plokštelės tūri būti vienodo storio, šviesiai rožinės.

Sveiki nagai yra gana tvirti, elastingi, netrapūs, o jų paviršius šiek tiek blizgantis, lygus bei švelnus. Nagų spalvos, formos ar struktūros pasikeitimas neretai praneša ir apie organizmo pokyčius. Negalima numoti ranka net į iš pažiūros nesvarbias smulkmenas. Su tuo susidūrus, verčiau kreipkitės į gydytoją, nes tik patyręs specialistas, apžiūrėjęs pažeistus nagus, gali daug pasakyti apie organizmo negalavimus ar net užbėgti rimtai ligai už akių.

Kojų pirštų nagų ligos:

• ploni ir lūžinėjantys geltoni nagai. Tokie nagai – pirmasis geležies stokos bei mažakraujystės požymis. Taip pat identiškus pakitimus sukelia vitaminų A, C ir B6 trūkumas, vitamino A perdozavimas, lėtinės ligos, apsinuodijimas arsenu bei daugybė genetinių ligų ir t.t. Pati dažniausia lūžtančių nagų priežastis – buityje naudojami plovikliai, cheminės priemonės bei nagus minkštinantis karštas vanduo.
• nagų vagelės. Vyresniame amžiuje nagų vagelės gali būti normalus nagų pokytis, tačiau vidutiniame amžiuje ar jaunam žmogui tokius pojūčius gali sukelti ir kraujotakos nepakankamumas arba reumatoidinis artritas. Įskilimai tokių vagelių gale susiformuoja ne tik dėl nago traumavimo, bet ir dėl hipotirozės arba onkologinių ligų. Skersi juostelių formos įdubimai nuo vieno iki kito nago krašto gali atsirasti sergant psoriaze, nagų grybeliu ar egzema. Skersinės linijos, kurios atsiranda dėl laikino nagų augimo sustojimo, gali būti sunkių ligų, miokardo infarkto, ilgalaikio karščiavimo pasekmė.
• nagų spalvos pokyčiai. Nagas gali būti rudas, geltonas, juodas ar net žalios spalvos. Žalios spalvos nago spalva būna tuomet, kai po nagu yra Pseudomonas bakterijos sukeltos infekcijos židinys. Pageltę kojų nagai gali būti dėl rūkymo, cheminių medžiagų poveikio, sergant kepenų ligomis. Jeigu geltonos spalvos nagas yra deformuotas, sustorėjęs ir išgaubtas, gali būti įtariamas geltono nago sindromas. Juodi arba mėlyni nagai gali būti po sumušimo, kuomet po nagu susiformuoja kraujosruva. Taip pat tiek kojų, tiek rankų nagų ligos gali būti ir genetiškai nulemtas sindromas.
• išsigaubę laikrodžio stiklelio formos nagai. Tai genetiškai dažnas nagų pakitimas, kuris būdingas sergantiems lėtinėmis plaučių bei širdies ligomis. Kuo labiau progresavusi liga, tuo didesnė tokių nagų pokyčių tikimybė. Kai kuriais atvejais, pavyzdžiui, sergant išplitusiu vėžiu krūtinės ląstoje, irgi būna tokia nagų forma.
• onkologiniai nagų pakitimai. Plokščialąstelinė karcinoma – tai onkologinė liga, kurią sukelia Papilomos virusas. Ant nago atsiranda odos spalvos arba tamsių pažeidimų, panašių į karpas ar plokšteles. Iš pradžių liga pažeidžia tik nago guolį, tačiau ji gali plisti ir į pirštikaulį bei sukelti skausmą. Ši liga dažniausiai pažeidžia vieną rankos pirštą, išskirtiniais atvejais – ir daugiau nagų. Apie 2 – 3 proc. melanomos atvejų taip pat pasireiškia nagų pažeidimais. Tokia melanomos forma dažniausiai matoma po pirmojo kojos piršto nagu vyresniems nei penkiasdešimties metų amžiaus žmonėms.
• grybelinės ligos. Grybelines ligas sukelia žmogaus organizme (odoje, plaukuose ir naguose) prisitaikę organizmai – grybeliai. Dažniausiai pasitaikančios šio pobūdžio grybelinės ligos yra rubrofitija ir mikrosporija. Grybelinė infekcija vargina apie 2 – 8 proc. žmonių visame pasaulyje. Nors ši grybelinė infekcija gali pažeisti tiek rankų, tiek kojų nagų plokšteles, tačiau dažniausiai pažeidžiami kojų nagai.

Ne kiekvieno susirgusiojo nagai pradeda keistis, o tokie nagų pokyčiai nebūtinai reiškia, kad pradeda vystytis rimta liga. Tačiau nepastebimai besivystančių ligų įspėjamieji ženklai, žinoma, gali atsispindėti ir naguose. Labai svarbu kreiptis į medikus dėl tinkamo gydymo paskyrimo. Tik tinkamas gydymas gali užkirsti kelią ligai.

Nagų grybelis – tai užkrečiama lėtinė liga, nago guolio ar nago plokštelės grybelinė infekcija. Nagų grybelio pažeistas nagas tampa nelygus, grublėtas, pilkšvai gelsvas, išnyksta antnaginė odelė. Nagus dažniausiai pažeidžia mieliagrybiai, pelėsiniai grybai ir dermatofitai.

Susidūrę su šia problema, žmonės paprastai apie tai nekalba ir tyli, nes būna gėda. Jiems atrodo, jog grybelis atsiranda dėl higienos nesilaikymo, bijoma aplinkinių reakcijos. Susidūrusiems su su šia problema būtina žinoti, kaip gydyti nagų grybelį ir kokia tai liga.

Užsikrėtus nagų grybeliu, ilgą laiką gali nebūti jokių ligos požymių, todėl daugelis žmonių nežino, kad jie turi nagų grybelį. Ilgainiui nagai pakinta ir tie pakitimai gali būti kelių rūšių. Kartais nagai genda iš šono ar krašto, atsiranda baltų ar gelsvų išilginių juostų, kurios lėtai plinta per visą nagą. Nago plokštelė ilga laiką lieka blizganti ir nesustorėjusi. Kitais atvejais nagai gali suplonėti, atšokti nuo kojos ar rankos nago guolio. Kartais nago plokštelė gali sustorėti, po ja susikaupia raginės masės ir nago plokštelė pradeda trupėti. Dermatofitai dažniau sukelia kojų, arba kombinuotus rankų ir kojų, nagų pažeidimus. Jie dažniau pažeidžia nago plokštelę ir galus. Neretais atvejais mielių grybeliai sukelia izoliuotą rankų nagų pažeidimą. Pažeidžiamas nago volelis ir prie jo esanti nago dalis. Nago volelis paburksta ir parausta, virš nago nėra odos raukšlės, iš po nago volelio sunkiasi pūliai, nagas netenka blizgesio, auga nelygus. Grybelis iš kojų nagų, padų gali plisti į rankų nagus, plaštakas. Ligos eiga ilga ir lėtinė.

Nagų grybelis – tai ne tik estetinė, bet ir medicininė problema. Gydymas trunka ilgai ir reikalauja ne tik daug atidumo, bet ir kantrybės. Jei įtariate, kad užsikrėtėte nagų grybeliu, būtina kreiptis į gydytoją dermatologą. Nagų grybeliui diagnozuoti reikalingi laboratoriniai tyrimai. Jų metu pacientui bus atliekamas mikroskopinis bei pasėlio tyrimai. Patologinės medžiagos bakteriologinis tyrimas leidžia patikimai nustatyti grybelio rūšį, todėl Jums bus paskirtas pats veiksmingiausias gydymas.

Kaip gydyti nagų grybelį, paaiškins specialistas, kadangi kiekvienai nagų grybelio formai, gydymas gali būti vis kitoks: kartais reikalingi medikamentai, o kai kuriais atvejais reikalingos lazerio procedūros arba kombinuotas gydymas. Dažniausiai skiriami medikamentai – terbinafinas, itrakanazolis, flukonazolis, o taip pat ir įvairūs tepami geliai, lakai. Šiuo metu efektyviausias nagų grybelio gydymas – lazeriu. Šios lazerio procedūros yra greitos, saugios ir nesukelia šalutinio poveikio. Grybelis sugeria lazerio skleidžiamą šviesą, paverčia ją karščiu ir žūsta. Tai puiki išeitis norint išvengti chirurginio nago plokštelės pašalinimo.

Taigi, jeigu pastebėjote nagų pakitimus ir įtariate ligą, nespręskite patys, kaip gydyti nagų grybelį, o nedelsiant kreipkitės į gydytoją specialistą.

Sveiko ir stiprų imunitetą turinčio žmogaus oda pati apsaugo save nuo ligų. Deja, tikrai ne visi pasižymime puikiu imunitetu. Dažnas ir ilgas antibiotikų vartojimas, įvairios ligos, nevisavertė mityba, nuolat pasikartojantis stresas silpnina imunitetą ir šis prarandą atsparumą užkrečiamoms ligoms. Ne išimtis ir nagų grybelis.

Įtarus nagų grybelį žmonės pirmiausiai gydosi namų sąlygomis. Dažniausiai, susidūrus su šia problema, prisiklausome iš aplinkos, draugų ar pažįstamų, kaip gydyti nagų grybelį bei išbandome pačius įvairiausius būdus. Visgi, ne visada pavyksta sustabdyti jo plitimą ir visiškai pasveikti, juk ne visos priemonės padeda.

Nagų grybelis dažniausiai būna gydomas liaudiškomis priemonėmis:

• sumaišoma 10 g. propolio ir 100 g. spirito. Padaroma kojų vonelė kalio permanganato tirpale, po to nusausinamos kojos ir po nagais prikišama propolio ir spirito mišinio, tada pirštai apibintuojami. Mišinys keičiamas kartą į dieną.
• ugniažolės pakelis užpilamas vienu litru 9 proc. acto. Užpilas palaikomas kaip įmanoma ilgiau, nukošiamas ir įdedami trys arba penki šaukštai druskos. Reikia pasidaryti šio užpilo vonelę, o nagus joje laikyti kokias 5 minutes.
• rankų nagų grybelį galima gydyti išmuilinant nagus deguto muilu, įkišant jį į druską ir apibintuojant nakčiai.
• galima susmulkinti džiovintą ugniažolę ir sumaišyti su jodinolu (parduodamas vaistinėse), užtepti ant grybelio pažeisto nago, apdengti plėvele ir apibintuoti nakčiai.
• galima pažeistus nagus ar tarpupirščius tepti indiško svogūno (uodeguotoji paukštpienė) sultimis.
• Taip pat galima pasikaitinti kojas ir apsukti nagą vata, pamirkyta vandenilio perokside. Taip daryti reikėtų 2 kartus per dieną.

Daugelis bando šiuos ir kitus gydymo būdus namuose. Mano, kad gali sutaupyti pinigų ir nepakenkti sau, tačiau dažnai netiksliai apskaičiuojami kiekiai, laiko skirtumas, tam tikrų, natūralių medžiagų netoleravimas, gali dar labiau pakenkti Jūsų sveikatai. Reikia nepamiršti, jog nagų grybelio yra ne viena rūšis. Priklausomai nuo jo tipo, jis gali būti atsparus vienoms ar kitoms Jūsų namuose bandomoms priemonėms, todėl verčiau kreipkitės į gydytoją specialistą, kuris atliks tyrimus ir paaiškins, kaip tinkamai gydyti nagų grybelį.

Tam, kad neužsikrėstumėte nagų grybeliu, stenkitės vadovautis šiais patarimais:

1. nagus kirpkite reguliariai ir taisyklingai: kirpkite tiesiai, kampučių neapvalinkite.
2. dažnai plaukite kojas, rūpestingai jas nušluostykite, ypač tarpupirščių odą.
3. niekam neskolinkite asmeninio naudojimo rankšluosčių, avalynės.
4. stenkitės vengti uždaros ir ankštos avalynės, kai galima avėti šlepetes.
5. prausiantis dušuose ar baseinuose būtinai avėkite gumines šlepetes.
6. po apsilankymo viešose pirtyse, pėdas ir tarpupirščius dezinfekuokite.
7. neavėkite svetimos avalynės, ypač, vasaros metu.
8. vietoj sintetinių, mūvėkite medvilnines, pusiau vilnones kojines ir dažnai jas keiskite.
9. grindis valykite dezinfekuojančiomis medžiagomis.
10. šalinkite negyvą pėdų odos sluoksnį.

Visiems gerai žinoma, kad išgydyti nagų grybelio infekciją yra labai sunku. Daugelis žmonių neatkreipia dėmesio į pirmuosius nagų grybelio simptomus, nors būtent ankstyvoje grybelio stadijoje jo gydymas ir yra pats efektyviausias.

Praėjus ilgesniam laikui, liga progresuoja ir sukelia daug nepatogumų, kurie priverčia žmones kreiptis į gydytoją. Infekcija patenka į tas nagų vietas, kurias išgydyti yra daug sunkiau. Egzistuoja daug įvairiausių vaistų, galinčių išgydyti nagų grybelį. Jų gydymo efektyvumo ir šalutinio poveikio lygiai skiriasi.

Esminiai faktai apie nagų grybelį:

• Labiausiai paplitusi nagų infekcija (50 proc.).
• Nagų grybelio infekciją dažniausiai sukelia dermatofitai (80 – 90 proc. atvejų), mielių grybelis ir pelėsiai.
• Nuo nagų grybelio kenčia daugiau nei 18 proc. žmonių.
• Nagų grybelis dažniau paveikia kojų, o ne rankų pirštų nagus.
• Egzistuoja kelios grybelio atsiradimo priežastys: drėgmė, uždara avalynė bei įvairios nagų traumos.
• Grybelio, sukeliančio nagų infekcijas, židiniai dažniausiai aptinkami drėgnose, šiltose bendros paskirties viešose vietose (baseinuose, treniruoklių salėse ir kt.) ir namuose (kilimuose, rankšluosčiuose, kojinėse, batuose ir balduose).
• Grybelio sukėlėjai yra mikroskopiniai organizmai, kurių išgyvenimui saulės šviesa – nebūtina. Kai kurios grybelių rūšys yra naudingos, tačiau kitos sukelia susirgimus bei infekcijas.

Vaistai nuo nagų grybelio gali būti vidiniai ir išoriniai. Vidiniai – tai geriamieji medikamentai, o išoriniai – įvairūs tepalai, pieštukai ir skysčiai. Laiku pastebėtas ir neįsisenėjęs nagų grybelis greičiau išgydomas, todėl nereikėtų laukti, kol liga progresuos.

Nagų grybelio gydymas labiausiai priklauso nuo vaisto efektyvumo, veiksmingumo bei pačio žmogaus įsitraukimo į priežiūrą. Grybelio sugadintas nagas turi nuaugti. Laukiamas gydymo rezultatas – ataugęs ir švarus nagas. Gydymo trukmė priklauso nuo to, kaip stipriai nagų grybelio infekcija yra pažeidusi rankų ar kojų nagus. Kuo mažiau pažeistas nagas, tuo gydymas bus trumpesnis. Kojų nykščių nagai visiškai atauga per maždaug 12 mėnesių, o rankų – per 6 mėnesius. Būtent dėl tinkamai paskirtų vaistų vartojimo, pieštukų, tepalų nuo grybelio naudojimo, sveiko nago ataugimas tampa dar efektyvesnis. Nes tik tinkamai paskirti vaistai nuo nagų grybelio geriau prasiskverbia į pažeistą nagą, o veikliosios medžiagos puikiai pasiekia infekcijos židinį.

Neužmirškite, kad tik tinkamai paskirtas medikamentinis gydymas gali užkirsti kelią ligai bei grąžinti Jūsų kojų ar rankų nagams gyvybę. Nedelskit ir kreipkitės į gydytoją specialistą.

Dauguma gydytojų teigia, jog moterys, susidūrusios su padidėjusiu veido plaukuotumu, nedrįsta kreiptis į gydytojus, nes mano, jog tai – gėdinga ir nenormalu. Padidėjęs veido plaukuotumas gali būti ne tik kosmetinė problema, bet ir tam tikros ligos požymis.

Nuo 5 iki 15 proc. moterų skundžiasi padidėjusiu plaukuotumu, daugeliu atveju tam įtakos turi sutrikę hormonai arba genetika. Ne visoms moterims veido plaukuotumas yra vienodas. Kai kurioms plaukeliai ant veido, t. y. virš viršutinės lūpos ar smakro srityse, būna vos pastebimi, tačiau kitas vargina kur kas didesnis plaukuotumas. Taigi, veido plaukelių šalinimas, jų atsiradimo priežastys, priežiūra namuose bei reikalingos šalinimo priemonės yra ypatingai aktualus klausimas toms moterims, kurios bent kartą susidūrė su šia problema.

Organizme vykstant hormonų pokyčiams bei prasidėjus senėjimo procesams, kai kurioms moterims pradeda augti daugiau ir vešlesnių plaukų. Taip nutinka todėl, kad organizme labai sumažėja moteriškų hormonų – estrogenų. Pasikeitusi moteriškų ir vyriškų hormonų pusiausvyra moters organizme lemia gausesnį plaukų atsiradimą veido srityje bei retėjančius galvos plaukus. Dažniausiai tai yra kosmetinė problema, kurią galima pašalinti mechaniškai naikinant plaukelius. Kai kuriais atvejais gausesnis plaukų augimas gali įspėti ir apie rimtas ligas. Nepageidaujamų plaukų augimą sukelia antinksčių, kiaušidžių vėžys, augliai arba įgimtos ligos bei kai kurių medikamentų vartojimas.

Veido plaukeliai (ūselių šalinimas, smakro sritis) gali būti šalinami mechaniniu būdu, t. y. juos išraunant, skutant ar balinant. Galima veido depiliacija vašku ir kitomis priemonėmis. Padidinto veido plaukuotumo mažinimui pasitelkiama ne tik depiliacija, bet ir lazerinės ar intensyvios pulsinės šviesos procedūros. Šias procedūras atlieka gydytojai, turintys didelę darbo su lazerinėmis procedūromis patirtį. Net išbandžius visas galimas veido depiliacijos priemones namuose ir nesulaukus norimų rezultatų, vertėtų kreiptis į specialistus. Vizito metu jie padės išsiaiškinti jūsų padidinto plaukuotumo priežastis bei aptars su jumis plaukelių šalinimo galimybes.

Ūselių šalinimui ar plaukelių šalinimui smakro srityje yra skiriamas tam tikras pradinių procedūrų kursas. Bėgant laikui reikalinga naujai atsiradusių plaukelių procedūrų korekcija.

Plauko augimui informaciją suteikia mūsų organizmo viduje veikianti ir hormonus reguliuojanti sistema, genetinis polinkis, kamieninės ląstelės ir pan. Padidinto plaukuotumo korekcija lazerinėmis sistemomis suteikia estetinį komfortą ir apsaugo nuo depiliacijos vašku, elektra ar kitų būdais. Tradicines plaukelių šalinimo procedūras labai dažnai lydi išties nemalonūs reiškiniai – plauko įaugimas, folikulo formavimasis, plauko sustorėjimas ir t.t.

Šalinant plaukus lazeriais ar intensyvia pulsine šviesa, plaukelių žymiai sumažėja: jie tampa mažiau pastebimi, retesni ir plonesni. Taip pat ilgėja laikas tarp procedūrų, todėl visi girdėti neigiami atsiliepimai išbandžius šias procedūras virsta teigiamais, o moterys savimi pasitiki labiau.

Bikini zonos depiliacija aktuali kiekvienai moteriai, tad klausimų, susijusių su šia tema, taip pat iškyla pačių įvairiausių. Vieni pagrindinių: kokiomis priemonėmis depiliuoti bikini zoną, kokios priemonės yra veiksmingiausios, ką daryti, kad po plaukelių šalinimo intymioje vietoje oda nebūtų sudirgusi?

Pats paprasčiausias ir labiausiai paplitęs būdas yra skutimas. Tačiau dažniausiai skutimosi peiliukai labai sudirgina odą, o plaukeliai atauga šiurkštesni ir dar stipresni. Taip pat bikini sritis depiliuojama ir vašku, tačiau pačiai moteriai depiliuoti šią zoną vašku yra gana sudėtinga ir nepatogu. Yra didelė pasiūla įvairiausių depiliuojamų kremų, putų, kurių sudėtyje esančios medžiagos, plaukelius pašalina prie odos paviršiaus. Tačiau prieš atliekant plaukelių šalinimo procedūrą, patariama pasidaryti jautrumo testą. Ant riešo vidinės pusės užtepus nedidelį kiekį kremo ar kitos priemonės, reikia stebėti, ar neatsirado jokio odos sudirgimo.

Pastaruoju metu daugelis moterų naudojasi elektriniais depiliatoriais. Tai gana efektyvu, tačiau reikalauja daug laiko. Bikini zonos depiliaciją lazeriu būtų geriausia patikėti specialistui, kuris patars išbandyti dar efektyvesnius būdus – plaukelių šalinimą lazeriu ar fotoepiliaciją.

Bikini plaukelių šalinimas lazeriu – tai plauko folikulo sunaikinimas, naudojant lazerio šviesą. Tai ilgalaikis ir efektyviausias plaukų šalinimo metodas. Procedūros esmė – sunaikinami plauko svogūnėliai visam laikui. Plaukų šalinimas lazeriu ypač padeda tiems, kurie negali skusti ar depiliuoti plaukų įprastais metodais, bei tiems, kam plaukai po skutimo ar depiliavimo įauga į odą (susidaro paraudę mazgeliai, prisideda įvairios infekcijos). Lazeris išskiria vieno bangos ilgio šviesą, kurią absorbuoja plaukuose esantis pigmentas – melaninas. Absorbuota šviesos energija virsta šilumine energija, kuri būtent ir sunaikina plauko folikulą bei aplinkines ląsteles, iš kurių formuojasi plauko užuomazga. Tokiu būdu pasiekiamas ilgalaikis plaukų pašalinimo efektas. Didžiausias melanino kiekis yra plauko augimo fazėje, tad kuo daugiau plaukų procedūros metu yra augimo fazėje, tuo procedūra yra efektyvesnė.

Fotoepiliacija – tai plaukų šalinimas intensyvia pulsine šviesa (IPŠ). Ši technologija panaši į depiliaciją lazeriu, tačiau fotoepiliacijos metu yra skleidžiami platesnio spektro šviesos impulsai nei lazerio spinduliai. Pašalinti plaukai neatauga metus ar net dar ilgiau. Vėliau procedūros turi būti kartojamos. Ilgalaikis depiliacijos efektas pasiekiamas greitai, todėl galima depiliuoti ne tik bikinį zona, bet ir didelius odos plotus, pvz., šlaunis, blauzdas, krūtinę. Fotoepiliacijos procedūros yra visiškai neskausmingos, lyginant jas su depiliacija vašku ar epiliacija.

Taigi, plaukelių šalinimas lazeriu ar fotoepiliacijos būdu, ne tik bikinį srityje, bet ir kitose kūno vietose, yra pats veiksmingiausias ir mažiausiai skausmingas. Moterys, norinčios atsikratyti nepageidaujamų plaukų, turėtų kreiptis į gydytoją dermatologą arba lazerio specialistą.

Sutrikimas, kai be priežasties nuolat ir gausiai prakaituojama, yra vadinamas hiperhidroze. Tai vargina apie 3 proc. visų pasaulio gyventojų. Dažnai gausus prakaitavimas kelia ne tik fizinį, bet ir psichologinį diskomfortą dėl nemalonaus, „aštraus“ kvapo. Hiperhidrozė – tai ligų ar padidėjusio nervingumo pasekmė. Gausiam prakaitavimui būdingas akivaizdžiai matomas prakaitavimas, besitęsiantis ne mažiau 6 mėnesius be jokios priežasties. Labiausiai pasireiškia pėdų, pažastų ir gausus veido prakaitavimas.

Hiperhidrozę galima įtarti tuomet, kai pasireiškia ne mažiau kaip du iš šių požymių:

• prakaitavimas trukdo kasdienei veiklai;
• būdingas abipusis, simetriškas ir didelis prakaitavimas;
• prasideda iki 25 metų;
• padidėjęs prakaitavimas būna nors kartą per savaitę;
• neprakaituojama naktį, miegant;
• paveldėjimas.

Galimas gausus prakaitavimas dėl skydliaukės ligų, cukraligės, menopauzės. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad žmonių, kurie smarkiai prakaituoja, nervų sistema nuolat veikia endokrinines liaukas ir tai tikrai nebūna susiję su tam tikromis, ypatingomis situacijomis ar metų laiku. Gausus prakaitavimas naktį gali būti hormoninės sistemos sutrikimų arba menopauzės požymiai. Prakaitavimo priežasčiai nustatyti atliekami įvairūs tyrimai: bendras kraujo, grybelių paieškos, krūtinės ląstos rentgenologinis, termoreguliacinis prakaitavimo testas ir kt. Deja, net 80 proc. atvejų tikslios gausaus prakaitavimo priežasties nustatyti nepavyksta.

Turbūt daugeliui suprantama, kodėl gausiai prakaituojančiam žmogui, ilgainiui gali atsirasti ir socialinių problemų: jis ima vengti bendravimo su kolegomis, draugais ar net artimaisiais. Toks žmogus nenori dalyvauti įvairiuose susitikimuose, kartais bando išvengti viešumos, nes kompleksuoja dėl gausaus prakaitavimo sukelto itin nemalonaus kūno kvapo. Hiperhidrozė gali sukelti nepasitikėjimą savimi. Dažnai atsiranda nerimo sutrikimų, susergama depresija.

Gausus prakaitavimas sukelia ne tik diskomfortą, bet ir odos iššutimus, kurie gali paskatinti grybelinės bei bakterinės infekcijos atsiradimą, todėl labai svarbus yra tikslingas hiperhidrozės gydymas.

Hiperhidrozę galima gydyti anticholinerginiais vaistais, turinčiais atropino ir klonidais. Taip pat – antiperspirantais. Galima leisti botulino toksiną. Botulino toksinas veiksmingai sumažina prakaitavimą, nes blokuoja neurotransmiterį, t. y. acetilcholiną. Botulino toksino poveikis trunka nuo keturių iki aštuonių mėnesių. Jei prakaituojama gausiai, gydymą reikia pakartoti.

Gausiam prakaitavimui gydyti dar taikoma jonoforezė. Jonoforezė – tai neskausminga ir efektyvi procedūra pažastų, pėdų bei delnų prakaitavimui gydyti. Jonoforezės metu naudojama speciali įranga, kuri generuoja žemos įtampos elektros srovę, slopindama prakaito liaukų veiklą. Rekomenduojamos 3 – 5 procedūros per savaitę. Procedūros trukmė – apie 15 – 20 min. Efektyvumas pasiekiamas po 10 – 15 procedūrų, vėliau reikalingos palaikomosios procedūros 1 – 2 kartus per savaitę.

Jeigu vargina hiperhidrozė, svarbu avėti odinę avalynę, nešioti medvilninius rūbus, kojines, reguliariai praustis, keisti aprangą, vengti streso, nepervargti, mažiau nervintis. Svarbiausia – sveikas gyvenimo būdas ir higiena.
Jeigu pastebėjote, kad nuolat gausiai prakaituojate ir jus vargina nemalonus, „aštrus“ bei varginantis kūno kvapas, būtina kreiptis į gydytoją specialistą.

Prakaituojančios kojos ir nuo jų sklindantis nemalonus kvapas daugeliui sukelia didelį diskomfortą. Dažnai, atvykę į svečius ar net namuose, dėl šios priežasties žmonės bijo nusiauti batus. Kokios priežastys daro įtaką kojų prakaitavimui? Ką daryti, kad kojos mažiau prakaituotų ir kaip išvengti galimo nemalonaus jų kvapo?

Kiekvienoje pėdoje vienam kvadratiniam centimetrui tenka po šešis šimtus prakaito liaukų ir tai yra daugiau nei bet kokioje kitoje kūno dalyje, išskyrus mūsų rankas. Žinoma, rankas plauname dažniau nei kojas, o mūsų kojos tenka ypač dideli krūviai, nes mes daug laiko pralaidžiame vaikščiodami, kartais bėgiodami. Kuo intensyvesnis fizinis krūvis tenka mūsų kojoms, tuo aitresnis būna prakaito kvapas.

Net apie 60 proc. žmonių, ypač vasarą, kenčia nuo pulmoplantarinės hiperhidrozės, t. y. padidėjusio kojų prakaitavimo, kuriam įtakos gali turėti:

• Uždara, ankšta avalynė, sintetinės kojinės.
• Neteisinga arba nepakankama kojų priežiūra, higiena.
• Stresas, nuolatinė įtampa, jaudulys.
• Fizinis krūvis arba įtemptas raumenų darbas.
• Infekciniai, endokrininiai susirgimai, piktybiniai navikai, centrinės nervų sistemos patologijos.
• Pėdų odos susirgimai, tokie kaip grybelis, kuomet oda tarp pirštų ir aplink juos pradeda skilinėti, džiūsta, skaudančios vietos lupasi, niežti ir visus šiuos simptomus lydi padidėjęs prakaitavimas bei nemalonus kvapas.

Pagrindinė nemalonaus pėdų išskiriamo kvapo priežastis – tai bakterinis išskyrų skilimas ir jų oksidavimasis deguonimi. Tai pačios palankiausios sąlygos mikrobams daugintis. Tiek vyrai, tiek moterys yra linkę prakaituoti vienodai.

Nuo kojų prakaitavimo

Nuo kojų prakaitavimo padeda tiek kasdienė higiena, tiek ir specialios medicininės ar kosmetinės priemonės. Renkantis sprendimo būdus svarbu atsižvelgti į problemos kilmę – ar tai laikinas reiškinys dėl fizinio aktyvumo ar streso, ar ilgalaikė hiperhidrozė. Esant stipriam prakaitavimui, rekomenduojama rinktis specialius kojų kremus su aliuminio chloridu, naudoti kvėpuojančią avalynę ir natūralaus pluošto kojines. Taip pat veiksmingos yra procedūros – jonoforezė, lazerinė terapija ar botulino toksino injekcijos. Jei prakaitavimas išlieka nepaisant priežiūros, būtina kreiptis į gydytoją, kuris įvertins galimas ligas ir paskirs tikslingą gydymą.

Norint išvengti nemalonaus kojų kvapo bei sumažinti pėdų prakaitavimą reikia skirti daugiau dėmesio savo kojų priežiūrai, tinkamai gydyti atsiradusią problemą. Svarbu kojas plauti su muilu vėsiame vandenyje būtinai du kartus per dieną (ryte ir vakare) bei po plovimo sausai nušluostyti jas rankšluosčiu. Rekomenduojama nuplautas kojas papurkšti dezodorantu arba antiperspirantu (jų būna specialių: su priešgrybelinėmis ir antibakterinėmis savybėmis). Dezodorantas stabdo prakaito puvimą ir maskuoja nemalonų kvapą. Į jo sudėtį įtrauktos antimikrobinės fenolos, kvapikliai (mėtos, gvazdiko eteriniai aliejai, levandos ir kt.). Nuolat naudojamas ingredientas yra etilo spiritas, kuris yra ypač stipri antimikrobinė priemonė. Antiperspirantas turi cinko, cirkonio druskų, švino. Kuomet jos sąveikauja su prakaitu, susidaro dariniai, kurie sutraukia poras.

Jei visos šios priemonės nepadeda, greičiausiai padidėjusio prakaitavimo priežastis yra kitų ligų pasekmė. Tuomet reikalinga ne tik kasdienė higiena, bet ir atitinkamas gydymas, kurį paskiria gydytojas-dermatologas. Paskirtas gydymas gali būti vaistais, (galima gydyti anticholinerginiais vaistais ir klonidais), botulino toksino inekcijomis, jonoforeze ar kitomis priemonėmis.
Reikia nepamiršti, kad gražiai bei sveikai atrodo tik tas žmogus, kuris žino, kokiai problemai šalinti, kokia priemonė yra pati tinkamiausia.

Visiems žinoma, kad prakaitavimas – tai natūralus organizmo procesas, kurio metu skysčiai iš organizmo pašalinami per prakaito liaukas, esančias mūsų odoje. Tačiau, kas paskatina gausų pažastų prakaitavimą ir kaip jo išvengti, žino ne visi.

Turbūt daugelis iš mūsų esame atsidūrę nemalonioje situacijoje, kuomet ne tik pastebime kito asmens tamsias prakaito dėmes ant rūbų pažastų srityje, bet ir pajuntame nemalonų kvapą (ypač keliaujant sausakimšame viešajame transporte). O neretai ir patiems taip nutinka – dažniausiai vasarą. Todėl iškyla klausimas, kas daro įtaką ir kaip sumažinti pažastų prakaitavimą?

Pagrindinės prakaito atsiradimo priežastys – intensyvus fizinis krūvis, emocinis stresas, nuolatinė įtampa. Taip pat įtakos turi vartojami vaistai, ligos, alkoholis ir net aštrus maistas.

Yra skiriamos dvi prakaitavimo rūšys:

1. Pirminis prakaitavimas (be priežasties) gali būti židininis bei generalizuotas. Židininio metu stipriai drėgsta pėdos, delnai, veidas, pažastys (kuri nors viena minėtų vietų arba kelios). Generalizuoto metu gausiai prakaituoti ima visas kūnas.
2. Antrinis prakaitavimas visada turi priežastį. Šis prakaitavimas gali būti onkologinės, neurologinės ar infekcinės ligos pasekmė. Taip pat gali būti kaltas tam tikrų vaistų vartojimas. Išsiaiškinti tikslią priežastį galima tik nuosekliai išsityrus ir atlikus visus specialius testus.

Žmogus turi apie 2 – 4 milijonus prakaito liaukų, o viename kvadratiniame delno centimetre yra apie 300 prakaito liaukučių, nugaros odos plote – 50 prakaito liaukų. Pažastys išskiria tik apie vieną procentą prakaito, tačiau pažastyse ir kituose plaukuotuose plotuose yra daug apokrininių liaukų. Šios liaukos atsiveria į plaukų folikulus. Jų gaminamas prakaitas yra tirštesnis, jis palieka gelsvų dėmių ant drabužių, nes sudėtyje yra baltymų ir riebalų rūgščių.

Sveikas žmogus išskiria nuo 400 iki 600 mililitrų prakaito per parą. Esant sveikatos sutrikimams ar veikiant neigiamiems aplinkos faktoriams, žmogus per parą gali išprakaituoti net 5 – 12 litrų prakaito. Prakaito sudėtyje yra ~ 98 proc. vandens ir ~ 2 proc. druskų, azotinių medžiagų. Taip pat čia randama kai kurių aminorūgščių, riebalų rūgščių, cholesterolio, vitaminų, eterinių rūgščių, steroidinių hormonų ir gliukozės.

Pagrindinė prakaito funkcija yra saugoti kūną nuo perkaitimo. Esant karštoje aplinkoje prakaitavimas atlieka termoreguliacinę funkciją. Žmogaus oda yra svarbus šalinimo organas, kadangi prakaituojant iš organizmo pašalinami šlakai.

Aštrus prakaito kvapas pažastyse gali būti gydomas anticholinerginiais vaistais ir klonidais. Taip pat antiperspirantais. Pažastų prakaitavimo gydyme taip pat naudojamas botulino toksinas. Jis veiksmingai sumažina prakaitavimą, blokuojant acetilcholiną.

Pažastų prakaitavimui gydyti skirta ir jonoforezė. Neskausmingos bei efektyvios procedūros metu naudojama speciali įranga, kuri generuoja žemos įtampos elektros srovę, slopindama prakaito liaukų veiklą.

Gausiai prakaituojant ir turint jautrią odą, galimi įklotai pažastims. Įklotai nuo prakaito padeda apsisaugoti ne tik nuo gausaus prakaito, bet ir dėmių ant rūbų.

Jeigu pastebėjote, kad gausiai prakaituojate ir jus vargina aštrus prakaito kvapas, sklindantis iš pažastų, pavargote nuo nuolatinių dėmių ant rūbų ar dažno jų skalbimo, o jūsų naudojamos priemonės neveiksmingos, būtina kreiptis į gydytoją specialistą, kuris paskirs jums patį tinkamiausią ir efektyviausią gydymą.

Dažnai mus kankina „drėgnų, šlapių rankų“ problema, kai sveikinantis su kolega ar draugu delną tiesiog nemalonu paduoti. Šis jausmas ne vienam puikiai pažįstamas. Taigi, kodėl prakaituoja delnai? Ar suaugusiems ir vaikams jie prakaituoja vienodai?

Delnai prakaituoja kiekvienam iš mūsų, tačiau maždaug vienam iš šimto žmonių rankos prakaituoja itin stipriai. Už delnų prakaitavimą, lygiai kaip ir už veido paraudimą, atsakinga vegetacinė (autonominė) nervų sistema. Ji nepaklūsta mūsų pageidavimams ir veikia nepaisydama mūsų norų. Delnų prakaitavimas gali būti susijęs ir su nerimu. Kartu su prakaitavimu gali pasireikšti veido paraudimas ar net drebulys.

Suaugusio žmogaus rankų delnai prakaituoja rečiau nei vaiko: kūdikio delnų prakaito liaukutės dar nebrandžios, todėl prakaitas būna intensyvesnis ir vaikutis gali greitai perkaisti. Gausus rankų delnų prakaitavimas gali būti paveldimas – vieni žmonės prakaituoja daugiau, kiti – mažiau. Prakaitas gaminamas nuolat, tačiau skiriasi jo kiekis. Pavyzdžiui, vaikui rankų delnai prakaituoja labiau šiltuoju metų laiku, kuomet didžiąją laiko dalį jis pralaidžia bėgiodamas, žaisdamas judrius žaidimus ir pan.

Pagrindinės delnų prakaitavimo priežastys, ypač vaikams, gali būti:

• Vitamino D stoka (reikėtų sunerimti, jei nuo vaiko delnų sklinda rūgštokas kvapas, nes tai gali būti rachito pradžia).
• Jautri nervų sistema (jaudulys, išgąstis, stiprios teigiamos emocijos).
• Peršalimas, užkrečiamos ligos (medžiagų apykaitos ligos, kuomet trūksta kalcio, lėtinis sinusitas, tonzilitas ir kt. ligos).

Suaugusiems rankų delnai dažniausiai prakaituoja tuomet, kada jaučiamas nerimas, nuolatinė įtampa, stresas. Taip pat prakaitavimui įtakos turi vartojami vaistai, ligos, alkoholis ir net aštrus, netinkamai pasirinktas maistas.

Rankų delnų prakaitavimo gydymas ir rekomendacijos:

Rankų prakaitavimą galima gydyti vaistais. Taip pat galima leisti botulino toksiną. Botulino toksinas veiksmingai sumažina prakaitavimą, nes blokuoja acetilcholiną. Botulino toksino poveikis trunka nuo keturių iki aštuonių mėnesių. Jei prakaituojama gausiai, gydymą reikia pakartoti.

Botulino toksino leisti negalima nėštumo metu, jei yra laktacija, hemofilija, raumenų – nervų sistemos ligos, lokali odos infekcija injekcijos vietoje, vartojami antibiotikai bei įvairios lėtinės ligos.

Gausiam delnų prakaitavimui gydyti, taip pat, galima taikyti jonoforezę. Neskausmingos ir efektyvios procedūros metu naudojama speciali įranga, kuri generuoja žemos įtampos elektros srovę, slopindama prakaito liaukų veiklą.

Jeigu kasdienė rankų delnų higiena namų sąlygomis neveiksminga ir delnai nuolat būna drėgni, reikėtų kreiptis į gydytoją specialistą.

Žmogaus nervų sistema į emocijas reaguoja pagreitėjusiu širdies ritmu, padažnėjusiu kvėpavimu ir padidėjusiu raumenų tonusu. Kai mūsų organizmas yra įtemptoje situacijoje, sureaguoja ir prakaito liaukos, kurios pradeda išskirti prakaitą. Ši būklė yra kasdienė mūsų gyvenimo dalis, tačiau, ką daryti, kuomet naktimis, „pila“ prakaitas ir rytais pabundate visas šlapias nuo prakaito? Kodėl taip nutinka?

Prakaitavimui naktimis įtakos turi per aukšta kambario temperatūra (optimali miegamojo temperatūra turėtų būti 18 laipsnių). Taip pat svarbus ir žmogaus gyvenimo būdas. Reikėtų pagalvoti, kaip mes leidžiame dieną, ar patiriame per daug streso ir ar organizmas yra pajėgus su tuo susitvarkyti. Labai svarbu įvertinti, kiek laiko mes praleidžiame uždarose ar užterštose dulkėmis patalpose. Vertėtų neužmiršti, jog reikia pabūti gryname ore, pasivaikščioti ar pasivažinėti dviračiu. Rekomenduojama atsižvelgti į tai, ką valgome. Mityba turi būti reguliari, negalima valgyti likus 3 – 4 valandoms iki užmiegant. Gerai išvėdinkite miegamąjį. Jei šios rekomendacijos nepadeda, tai naktinis prakaitavimas gali būti kitų ligų pasekmė. Tokios ligos gali būti:

• Menopauzė (dažniausiai moterims karščio pylimo bangos pasireiškia naktimis miegant).
• Ideopatinė hiperhidrozė (organizmas gamina per daug prakaito dėl neaiškios priežasties).
• Įvairios infekcinės ligos (endokarditas, t. y. širdies vožtuvų uždegimas, osteomielitas, t. y. infekcinis kaulų uždegimas ir kt.).
• Netinkamų vaistų vartojimas.
• Hipoglikemija.
• Hormonų sutrikimai, įvairios stresinės situacijos ir kt.

Svarbu laiku kreiptis į gydytoją specialistą, atlikti būtinus tyrimus, tokius kaip: bendrasis kraujo, cukraus kiekis kraujyje ir kt. Jeigu nepadeda vartojami raminamieji, žoleliniai, preparatai ar B grupės vitaminai ir išlieka nuolatinis naktinis prakaitavimas, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją, nes tik tinkamas gydymas gali Jums padėti sumažinti, arba net visam laikui pašalinti, šią nemalonią problema, kuri jus kankina naktimis.

Niežai – tai užkrečiama parazitinė odos liga, kuri pasireiškia itin stipriu viso kūno niežėjimu. Dažniausiai užsikrečiama glaudžiai kontaktuojant su niežais sergančiu žmogumi, artimoje šeimyninėje aplinkoje, didesniuose kolektyvuose, vaikų darželiuose ar mokyklose. Taip pat niežai gali būti perduodami ir per erkėmis užkrėstus asmeninius daiktus tokius, kaip: patalynė, rankšluosčiai ar drabužiai.

Užsikrėtus niežais, būdingas stiprus niežėjimas, bėrimas papulėmis ar net pūslelėmis tipinėse kūno vietose. Dažniausiai niežti odą, kūną, būdingas niežulys galvoje. Galima pastebėti niežų erkių takus. Jie būna ploni, pilkšvos ar rusvos spalvos, iki 15 mm ilgio, iškilę ir net užčiuopiami.

Pagrindiniai atsiradusių niežų simptomai:

• išbertos plaštakos, riešai ir tarpupirščiai;
• išberta ant vidinio šlaunų paviršiaus bei sėdmenų;
• išberta apie bambą, lytinius organus, krūtų spenelius, pažastų duobes;
• stebimi erkių takai;
• esant viso kūno bėrimui, nepažeista lieka tik nugaros, krūtinės ir veido oda;
• būdingi kraujingi odos šašeliai;
• niežulys, ypač, intensyvus odos niežėjimas naktį;
• pūslelės ant odos.

Iki 20 proc. pacientų odos niežėjimas gali būti nestiprus ar netgi visai nejaučiamas. Niežulio intensyvumas priklauso nuo parazitų gausos ir individualių žmogaus organizmo savybių (pvz., žmogaus nervų sistemos, jautrumo niežinei erkei ir jos gyvybinės veiklos produktams). Antrinio užsikrėtimo atveju niežėjimas gali pasireikšti per pirmą parą po erkės įsiskverbimo į odą.

Priešingai nei suaugusiems, vaikams niežinė erkė gali pažeisti viso kūno odą (kojų padus, delnus, veidą, plaukuotą galvos dalį). Jei niežais suserga vaikai, jiems matoma ryškesnė uždegiminė reakcija nei suaugusiems.

Niežus sukelia niežinė erkė. Patekusios ant odos apvaisintos erkių patelės įsisiurbia į epidermį ir ten rausia apie 0,5 cm. ilgio niežų takus, kuriuose padeda kiaušinėlius, ir iš kurių per savaitę išsirita lervos, prasigrauždamos į odos paviršių. Jos subręsta per 2 – 3 savaites. Tada odos paviršiuje gyvenantys patinėliai jas apvaisina ir patelės vėl pradeda rausti niežų takus.

Niežus padeda diagnozuoti:

• klinikinis vaizdas (bėrimas, jo lokalizacija);
• niežų takų suradimas;
• dermatoskopinis tyrimas;
• odos biopsija su histologiniu tyrimu (raginiame sluosnyje randama niežų erkė, kiaušinėliai ar ekskrementas).

Taigi, kaip gydyti niežus?

Nustačius diagnozę, yra labai svarbu paskirti tinkamus niežų gydymo vaistus. Niežų gydymas gana nesudėtingas. Dažiausiai gydoma permetrino tepalu ir benzoato emulsija. Šie vaistai nuo niežų turi būti tepami ant odos.

Mažiems vaikams, kūdikiams ir nėščioms (arba krūtimi maitinančioms moterims) yra skiriamas gydymas siera. Galimas ir gydymas geriamu preparatu.

Tabletės nuo niežų, arba antihistamininiai preparatai, gali būti naudojamos siekiant suvaldyti niežėjimą, kurį sukelia įvairios alergijos, odos būklės ar parazitinės infekcijos, pavyzdžiui, erkių sukeltas niežas. Antihistamininės tabletės padeda mažinti alerginės reakcijos simptomus, blokuodamos histamino, kuris yra pagrindinis niežėjimo ir kitų alergijos simptomų sukėlėjas, poveikį.

Norint įveikti niežus, būtina dezinfekuoti drabužius, patalynę. Taip pat valyti patalpas. Kūno erkės žūsta tik 55 °C temperatūroje per 10 minučių. Nustačius niežus, gydomas ne tik pacientas, bet ir jo šeimos nariai bei artimieji.

Niežai labai nemaloni liga, todėl ypač svarbu diagnozuoti ligos simptomus bei nedelsiant imtis gydymo priemonių. Reikia nepamiršti pasirūpinti ne tik savimi, bet ir artimaisiais.

Žvynelinė (psoriazė) yra viena iš seniausiai žinomų odos ligų. Tai – lėtinė, pasikartojanti liga, kuri pažeidžia odą, o sudėtingesniais atvejais net ir sąnarius. Liga atsiranda, kuomet paviršinės odos ląstelės pradeda pernelyg greitai daugintis. Oda atrodo lyg padengta žvynais, kuriuos niežti, kartais netgi skauda, o pakasius – lieka raudonos dėmės. Dažniausiai žvyneline serga 20 – 40 metų žmonės. Jų pasaulyje yra maždaug nuo 0,5 iki 5 proc., o Lietuvoje sergančiųjų – apie 120 tūkstančių. Žvyneline tiek vyrai, tiek moterys serga vienodai dažnai.

Pagrindiniai žvynelinės simptomai:

• oda padengta tarsi žvynais;
• bėrimo plitimas, susiliejimas;
• odos deginimo pojūtis;
• sąnarių skausmas;
• nagų pažeidimai;
• pūslelės ant odos;
• odos mazgeliai.

Tikslios žvynelinės atsiradimo priežastys nėra žinomos, tačiau manoma, kad šią ligą lemia imuninės sistemos sutrikimas, susijęs su T ląstelėmis. Šios ląstelės yra imuninės sistemos dalis, kovojanti su infekcijomis. Manoma, kad psoriaze susergama, jei odoje gaminama per daug šių ląstelių. Jos sukelia per greitą ląstelių dalijimąsi ir uždegimą. Paprastai odos ląstelės subręsta ir pasišalina nuo odos paviršiaus per 28 – 30 dienų. Sergantiesiems odos ląstelės subręsta per 3 – 6 dienas ir nepasišalina nuo odos paviršiaus, bet kaupiasi taip suformuodamos į žvynelius panašias struktūras.

Dažnai šį procesą sužadina aplinkos faktoriai tokie, kaip: viršutinių kvėpavimo takų infekcija, emocinė įtampa, vaistai, kurie skirti depresijos, reumatinių ar širdies ir kraujagyslių ligų gydymui. Taip pat alkoholio vartojimas, rūkymas, ultravioletinių spindulių poveikis ir mechaninis odos dirginimas (trynimas, spaudimas, nudegimai, traumos ir kt.).

Pirmieji ligos požymiai pastebimi iškart. Pirmiausiai atsiranda nedidelis, plokščias, rausvas mazgelis, kuris pamažu didėja, o vėliau pasidengia sidabro spalvos žvyneliais. Šios plokštelės būna nedaug iškilusios, o jų ribos – aiškios. Ligai įsisenėjus, plokštelės sukietėja ir sustorėja. Oda tampa šiurkšti, sudirgusi, sausa ir ją ima niežti.

Žvynelinės tipai ir rūšys:

• plokštelinė;
• lašelinė;
• pustilinė;
• raukšlių;
• eritroderminė.

Ši liga dažniausiai pažeidžia alkūnių, kelių, veido, apatinės nugaros dalies, padų ir delnų odą. Taip pat liga gali paveikti ir nagus, lytinių organų, burnos gleivinę, sąnarius bei galvos plaukuotąją dalį. Galvoje židiniai išplinta į neplaukuotąją kaktos, skruostų, ausų odą. Galvoje žvynelinės židinių neniežti. Paprastai galvą pradeda niežėti tik tuomet, kai vystosi uždegimas ir liga pradeda greitai plisti.
Kiekvieno paciento gydymo būdai yra skirtingi ir individualūs. Jie priklauso nuo įvairių veiksnių (ligos stadijos, vietos, formos, išplitimo, paciento amžiaus bei įvairių gretutinių ligų). Gali būti skiriamas vietinis ir sisteminis gydymas. Vietiniam gydymui skiriami vaistai (minkštinančios medžiagos tokios, kaip ceridalis, kortikosteroidų tepalai, kremai, įvairūs losjonai, vitamino D analogai ir kt.). Sisteminiam – fotosensibilizuojančios medžiagos, imunosupresiniai vaistai, retinoidai ir kt. Taip pat būdingas gydymas eksimetriniu lazeriu: juo atliekama fototerapija bei siauro spektro ultravioletinių B spindulių terapija. Prieš paskiriant gydymą, reikalingi tyrimai. Žvynelinę gydytojas gali diagnozuoti pamatęs jai būdingus odos pažeidimus, arba tyrimams paimamas nedidelis pažeistos odos gabalėlis, kuris po to siunčiamas į laboratoriją diagnozės patvirtinimui.

Dažnai žmonės, sergantys šia liga, kenčia nuo nemalonaus aplinkinių požiūrio, jaučia nerimą, apima depresija, nebežino, kaip tinkamai ją gydyti. Netinkamas gydymas jiems sukelia dar nemalonesnes komplikacijas. Jiems dažnai iškyla praktinių bei psichologinių problemų, nes liga yra matoma. Tačiau reikia nepamiršti, kad gydytojai gali Jums padėti. Jūs visada galite kreiptis į specialistą, taip užkirsdami kelią ligos progresavimui bei sumažindami nemalonus pojūčius.

Psoriazė galvoje

Psoriazė galvoje dažniausiai pasireiškia ant skalpo, sukeldama niežulį, pleiskanojimą ir net plaukų slinkimą. Štai keletas patarimų ir gydymo metodų, kaip suvaldyti psoriazę galvoje, vaistai nuo žvynelinės:

• Kortikosteroidas – šis tepalas nuo žvynelinės yra dažniausiai skiriamas gydyti lengvą ar vidutinio sunkumo psoriazę. Jis mažina uždegimą ir ląstelių proliferaciją.
• Dervos produktai – derva padeda sumažinti pleiskanojimą ir odos sudirginimą.
• Vitamino D analogai (pvz., calcipotriol) – padeda normalizuoti odos ląstelių atsinaujinimą ir mažina uždegimą.
• Salicilo rūgštis – švelnina odą ir padeda nusilupti viršutiniams odos sluoksniams.

Naudokite švelnius, psoriazei skirtus šampūnus, kurie ne tik valo plaukus, bet ir gydo skalpą.
Venkite šiurkščių šukavimo ar trinties, kad nepažeistumėte jau sudirgusios odos.

Pastebėjusios spuogelius ant kūdikio ar ūgtelėjusio vaiko odos, mamos sunerimsta. Joms iškyla daug klausimų, pavyzdžiui, kokias ligas slepia pakitusi odos spalva, bėrimas? Ar jis išnyks savaime, ar reikės skubiai kreiptis į gydytoją specialistą?

Dažniausiai pasitaikančios vaikų ir kūdikių odos ligos:

• trumpalaikiai naujagimių, vaikų bėrimai (jie dažniausiai išnyksta be jokio gydymo);
• atopinis dermatitas kūdikiams, vaikams (odos uždegimas, kurį gali sukelti įvairūs dirgikliai: odos priežiūros priemonės, skalbimo priemonės, sintetika, maisto produktai, vilna, namų dulkės ir kt. Vaikų oda plonesnė ir jautresnė, todėl dermatitas juos vargina gana dažnai. Oda parausta, atsiranda papulės, šašeliai, pleiskanojimas, kartais net pūslelės. Sergant dermatitu pažeistą vietą smarkiai niežti. Vaikai dažnai dermatito pažeistoje vietoje kasosi, toji vieta pradeda šlapiuoti, todėl atsiranda didelis infekcijos pavojus);
• egzema kūdikiams (egzema gali komplikuotis infekciniu dermatitu, pūliniu, limfmazgių uždegimu, rože. Kūdikiams ir vaikams iki 2 metų amžiaus dažniausiai beria veidą, galvos plaukuotąją dalį, liemenį, rankas bei kojas. Sergant egzema vakui iki 10 metų beria kaklą, alkūnių, riešų linkius, pakinklius, būdingas paraudimas aplink akis);
• niežai (tai užkrečiama parazitinė odos liga, kuri pasireiškia itin stipriu niežėjimu. Skirtingai nei suaugusiems, niežai vaikui gali pažeisti visą kūno odą: kojų padus, delnus, plaukuotą galvos dalį ir veidą. Jaunesnio amžiaus vaikams dažniausiai pasireiškia antrinė infekcija. Mažiems vaikams ir kūdikiams dažniausiai pažeidžiama galvos plaukuotoji dalis, padai, delnai, rankų pirštai ir tarpupirščiai. Jiems erkių randama net po nagų plokštelėmis. Jei niežais suserga vaikai, stebima ryškesnė uždegiminė reakcija nei suaugusiems. Taip pat niežai vaikams pasireiškia bėrimų pūslelėmis ar net didesnėmis pūslėmis);
• kūno ir galvos grybelis (kūno odos grybelis – tai apvalūs ovalo formos niežulį sukeliantys odos židiniai, kurie didėja spindulio principu, o centre vėl užgyja. Jų kraštai būna raudoni, iškilūs, aiškiai apibrėžti ir pleiskanoti. Galvos odos grybelis panašus į kūno, tačiau išplitęs plaukuotoje galvos dalyje. Jis taip pat sukelia niežulį, o kasymasis gali sukelti infekciją. Plaukai pažeistose vietose lūžinėja arba net iškrenta ploteliais. Grybelis būna išplitęs vienodai storu sluoksniu galvos odoje. Tai vadinama mikrosporija ir ji gali paplisti vaikų darželiuose bei mokyklose).

Oda – tai ne vien grožis, ji atlieka daug gyvybiškai svarbių funkcijų. Ji saugo mūsų ir mūsų vaikų organizmą nuo kenksmingų išorės veiksnių, ji palaiko kūno temperatūros balansą. Mažo vaikučio organizmas ne visada turi jėgų kovoti su išorės pasauliu, tad jo oda nukenčia pirmiausia. Jeigu vaikui atsirado odos problemų – nieko nelaukus būtina kreiptis į gydytojus. Gydytojai paskirs reikiamus preparatus ir tinkamą gydymą. Medikų dėka Jūs ir Jūsų vaikai atsikratys nemalonių odos problemų.

Hiperhidrozė, arba padidėjęs prakaitavimas, – tai būklė, kuri dažniausiai pradeda varginti vaikystėje ar paauglystėje. Hiperhidrozė gali pasireikšti bet kurioje kūno vietoje, tačiau dažniausiai problemų kelia padidėjęs prakaitavimas delnų, padų ir pažastų srityse.

Prakaitavimas gali suintensyvėti dėl įvairiausių priežasčių, tokių kaip medžiagų apykaitos, endokrininės, neurologinės ligos, vartojami vaistai, karščiavimas, stresas, fizinis krūvis ir kt. Neretai pacientai skundžiasi nuolat drėkstančiais delnais, padais, pažastimis ir be akivaizdaus provokuojančio veiksnio, o tai sukelia emocinį stresą, nepasitenkinimą, tam tikros veiklos, socializacijos vengimą, taip pat gadinami drabužiai, avalynė. Visi šie faktoriai veikia žmogaus gyvenimo kokybę. Be to, pagausėjęs delnų ir padų prakaitavimas turi įtakos odos ligoms vystytis – delnų ar padų egzemai, o grybelinė infekcija dažnesnė esant stipriam prakaitavimui.

Hiperhidrozės gydymas yra ilgalaikis ir sudėtingas procesas. Antiperspirantai (vietinio vietinio poveikio prakaitavimą stabdančios priemonės) dažniausiai efektyvūs pažastų srityje, tačiau silpnai veikia delnų ir padų prakaitavimą, gali sukelti iritacines kontaktines odos reakcijas. Pastaruoju metu gydymui vis dažniau taikomos botulino toksino injekcijos. Tai veiksminga, tačiau skausminga procedūra, kurią reikia kartoti kas 4–12 mėn., gali išsivystyti plaštakų raumenų silpnumas.

Dar vienas moksliškai įrodytas efektyvus hiperhidrozės gydymo metodas – jonoforezės procedūra, plačiai naudojama užsienio klinikose. Tai neinvazinė, neskausminga, saugi, neturinti šalutinių poveikių ir lengvai pritaikoma padidėjusio prakaitavimo gydymo procedūra, tinkanti tiek delnams ir padams, tiek pažastims.

Gydymą jonoforeze rekomenduojama pradėti klinikoje, tačiau vėliau palaikomosios procedūros gali būti atliekamos ir namuose. Jonoforezės metu naudojama speciali įranga – aparatas, kuris generuoja žemos įtampos elektros srovę, tekančią per vonelėse esantį vandenį, į kurį pamerkiami delnai ir padai. Tiksliai neaišku, kaip procedūra veikia, tačiau manoma, kad elektros srovė, sąveikaudama su vandenyje esančiais mineralais, storina išorinį odos sluoksnį, taip blokuodama prakaito nutekėjimą ir slopindama prakaito liaukų veiklą. Kita nuomonė ta, jog elektros srovė sukelia laikiną prakaito liaukų latakų funkcijos sutrikimą, blokuodama simpatinę nervų sistemą bei veikdama ląstelinius sekrecinius mechanizmus. Amerikos dermatologų akademijos duomenimis, šis gydymo metodas efektyvus net 80 procentų pacientų, gydomų nuo padidėjusio prakaitavimo. Be to, jonoforezės procedūras galima derinti ir su kitais gydymo būdais (antiperspirantais ar botulino toksino injekcijomis). Kaip ir kiekvienas gydymo metodas, ši procedūra turi kontraindikacijų: negali būti atliekama nėščiosioms, sergantiesiems širdies ligomis, epilepsija, turintiems implantuotą širdies stimuliatorių ar kitokius metalinius implantus, pvz.: protezuotus sąnarius.

Jonoforezei nereikia jokio specialaus pasiruošimo. Iš pradžių rekomenduojama atlikti 3–5 jonoforezės procedūras per savaitę. Vienos procedūros trukmė – apie 15-20 minučių. Dažniausiai reikia 10–15 procedūrų efektyvumui pasiekti, – tada tęsiamas palaikomasis gydymas kiekvienam individualiai, pagal poreikį, dažniausiai 1–2 kartus per savaitę ar rečiau. Jeigu poveikis pacientą tenkina, įsigijus įrenginį, procedūras galima atlikti namuose.

Krūties vėžys – viena baisiausių onkologinių ligų, pasireiškianti moterims, tačiau ja kartais suserga ir vyrai. Statistiniais duomenimis nustatyta, kad kasmet žmonių, sergančių krūties vėžiu vis daugėja, tad kyla klausimas: kaip nuo šios ligos apsisaugoti?

Žmonės, kad serga krūties vėžiu gali pajausti ar pamatyti iš tam tikrų simptomų:

• Krūtų skausmo;
• Krūtų atrofijos (normalių organizmo struktūrų sumažėjimas);
• Jautrumas krūtų srityje;
• Krūtų sustandėjimas;
• Padidėję limfmazgiai;
• Krūtų pabrinkimas;
• Krūtų dydžio pakitimai;
• Išskyros iš krūtų;
• Spenelio pakitimai;
• Bėrimas spenelio srityje arba aplink jį;
• Ir kita.

Žinia, kad sergi krūties vėžiu kelia baimę, paniką, moterys dažnai išsigąsta vien dėl to, kad gali tekti pašalinti krūtį ar netgi abidvi. Tačiau, krūties vėžį nustačius ir pradėjus gydyti ankstyvoje stadijoje, šios operacijos išvengti – dažnai įmanoma.

Krūties vėžio priežastys dažnai nėra aiškios, tačiau yra keletas veiksnių, lemiančių ligos atsiradimą:
• Kontraceptinių vaistų vartojimas. Kontraceptiniai vaistai reguliuoja moterų hormonų veiklą, todėl tai gali būti viena iš priežasčių, dėl kurios susiformuoja krūties vėžys;
• Amžius. Amžius yra lemtingas veiksnys, kadangi vyresnio amžiaus moterys krūties vėžiu serga dažniau nei jaunos;
• Ankščiau buvęs krūties vėžys;
• Labai ankstyvos mėnesinės ir taipogi vėlyva menopauzė;
• Nemaitinimas krūtimi. Nustatyta, kad vaiko žindymas krūtimi gali apsaugoti nuo daugelio ligų, viena rimčiausių – krūties vėžys.
• Alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas;
• Antsvoris taip pat turi įtakos susirgti krūties vėžiu;
• Krūties vėžys gali būti paveldimas;
• Ir kita.

Nuo krūties vėžio apsisaugoti neįmanoma, tačiau atsižvelgus į išvardintus veiksnius, galima padaryti keletą išvadų ir elgtis taip, kaip pataria specialistai, t.y. nevartoti alkoholio ir narkotikų, žindyti kūdikį, sveikai maitintis bei stengtis gyventi aktyvų gyvenimo būdą.

Šiais laikais išgyti nuo krūties vėžio įmanoma, tačiau tai vis dėlto sudėtingas ir daug laiko bei jėgų reikalaujantis uždavinys. Krūties vėžys yra gydomas įvairiausiais būdais: chirurginiu, chemoterapiniu, spinduliniu ir kitais. Kuriuo būdu gydyti nustato specialistas, ištyręs krūties vėžio stadiją, moters būklę, naviko biologiją ir kitus aspektus.

Apie krūties vėžį yra kalbama iš ties nemažai. Vis dažniau moterys darosi tyrimus, kadangi vien tik Lietuvoje, krūties vėžio atvejų yra fiksuojama apie 1500 per metus. Skatinkite vieni kitus ir tikrinkitės sveikatą reguliariai, nes sveikata – brangiausias turtas.

Mityba. Mityba. Mityba. Tai žodis, kurį žmogus pavartoja net kelis kartus per dieną. Maistas pastoviai sukasi daugelio galvose, ir ne be reikalo. Jis yra pagrindinis energijos tiekėjas, gyvybės šaltinis, sveikatos ir organizmo veiklos palaikytojas. Maistas yra tai, be ko nei vienas neišgyventų. Tačiau, jeigu kalba pakrypsta link mitybos, kiekvienas turėtų pasirūpinti, kad jinai būtų tinkamai sunormuota ir sveika.

Sveika mityba

Daugeliui atrodo, kad sveika mityba – neskani mityba. Netiesa. Tai tokia mityba, kai organizmas gauna visas reikalingas maistines medžiagas normaliam svoriui ir sveikatai palaikyti. Sveikos mitybos vienas iš pagrindinių bruožų yra tas, kad jinai apsaugo nuo pavojingų ligų, stiprina imunitetą.

Norite būti sveiki? Laikykitės tam tikrų sveikos mitybos principų

1. Svarbiausia – saikingumas. Suaugęs žmogus, per dieną turi valgyti 5 kartus. Ne daugiau ir ne mažiau. Pamirškite užkandžius, nes jie yra didžiausia klaida, kurią daro daugelis.

Sočiausiai reikia valgyti pusryčių metu. Pusryčiai yra tas dienos maistas, kuriame turėtų būti kuo daugiau energijos suteikiančių produktų. Praėjus po pusryčių 2-4 valandom, suvalgykite priešpiečius. Po dar poros valandų – pietus. Tokiu pačiu principu reikia valgyti visą dienos maistą.

Turbūt kyla klausimas, kokia čia dieta, jeigu reikia tiek daug kartų valgyti? Atsakymas yra paprastas, jeigu sveikai ir tiek kartų per dieną, kiek reikia, maitinsitės, medžiagų apykaita greitės, o nuo to kris svoris ir gerės sveikata.

2. Įvairus maistas – tinkamas maistas. Per dieną reikia suvalgyti kuo įvairesnio, spalvoto maisto. Žinoma, „kalba eina“ ne apie chemijos prikimštus produktus. Kalbame apie morkas, kopūstus, bananus, apelsinus ir visas kitas daržove bei vaisius, kuriuose yra begalės žmogaus organizmui reikalingų vitaminų.
3. Subalansuota mityba – be abejo neatsiejama nuo sveikos mitybos. Geriausiai yra kreiptis į dietologą, tik jis gali tiksliausiai nustatyti kokį maistą ir kokiomis valandomis žmogui reikia valgyti. Taip pat, kaip sunormuoti iš maisto gaunamų vitaminų, mineralų, baltymų ir riebalų santykį žmogaus organizme.
4. Visiškai atsisakykite saldumynų ir cukraus. Tai – kenkėjas. Jeigu labai mėgsta saldumą, galite suvalgyti medaus šaukštelį, juodo šokolado, vaisių, taip pat datulių ar kitų sveikų produktų.
5. Alkoholis, rūkymas – apie juos turbūt net nėra reikalo šnekėti. Tai pavojinga kiekvieno žmogaus sveikatai. Pliusų jokių, o žala – milžiniška.
6. Stenkitės nevartoti druskos, prieskonių. Jeigu norite pagardinti maistą, įberkite šviežių, natūralių, iš daržo skintų prieskoninių žolelių. Tai bus ne tik sveika, bet ir labai skanu.
7. Vaisiai, uogos, daržovės, grūdiniai produktai – sveikos mitybos bomba. Pats geriausias maistas, turintis vitaminų, prisotintas žmogaus organizmui reikalingų maistinių medžiagų ir suteikianti ne tik energijos, bet ir palaikantis sveikatą.

Sveikai subalansuota mityba ir sportas – ilgo ir gražaus gyvenimo derinys. Stiprinkite savo imunitetą, neleiskite odai suglebti, rūpinkitės savimi, nes niekas kitas už jus to nepadarys. Siekite užsibrėžtų tikslų, nestokokite pasitikėjimo ir ryžto, parodykite visam pasauliui kokie esate motyvuoti, gražūs bei laimingi. Kreipkitės į dietologą ir pasiekite norimas kūno linijas be jokio vargo.

Tikrai ne vienas pasaulyje žmogus susiduria su gausiu prakaitavimu, kitaip vadinamu hiperhidroze. Hiperhidrozės atsiradimą lemia tam tikros ligos, taip pat tai gali būti nervingumo pasekmė. Ši liga skirstoma į fiziologinę (sunkumų kilnojimas, aukšta temperatūra lauke, karštų gėrimų vartojimas) ir patologinę (sirgimas skydliaukės ligomis, tuberkulioze).

Gausaus prakaitavimo sprendimo priežastys yra kelios:

• Tinkamų maisto produktų vartojimas (vaisiai, žuvis, daržovės);
• Mineralinio vandens gėrimas;
• Patartina nevartoti kofeino, alkoholio;
• Atitinkamų dezodorantų ar antiperspirantų naudojimas;
• Botulino toksino injekcijos;
• Jonoforezės procedūra.

Botulino toksino injekcijos

Botulino toksino injekcijos – populiari procedūra, gydanti gausų prakaitavimą. Jinai yra skausminga, dažniausiai taikoma gydant pažastų hiperhidrozę, tačiau gydytojai ją atlieka ir delnų bei padų gausiam prakaitavimui panaikinti.

Kaip vyksta botulino injekcijos?

Šios procedūros metu yra suleidžiami nedideli kiekiai botulino toksino, kuris laikinai blokuoja medžiagas, kurios skatina prakaito liaukų veiklą, jų išsiskyrimą.

Procedūros trūkumai:

Itin skausmingos injekcijos, ypač į delnus ir padus, todėl gydytojai atlieką vietinę arba bendrinę nejautrą. Botulino injekcijos yra laikinas sprendimas, kuris pėdų ir delnų srityje veikia nuo 4 – 6 mėnesių, o pažastų srityje – 12 mėn. Kai pasibaigia poveikis, procedūra yra kartotina.

• Procedūra – skausminga;
• Ją reikia kartoti;
• Leidžiant injekciją į delnus, gali išsivystyti laikinas raumenų silpnumas.

Jonoforezė

Jonoforezė – procedūra, kurios metu į giliuosius odos sluoksnius yra įvedamos aktyviosios medžiagos, pastoviai naudojant žemos įtampos elektros srovę. Palyginus su botulino toksino injekcijomis, jonoforezė yra neskausminga procedūra, o palaikomosios jonoforezės procedūros gali būti atliekamos tiesiog namuose.

Jonoforezės procedūros privalumai:
• Neskausminga;
• Efektyvi;
• Saugi;
• Skatina audinių regeneraciją;
• Aktyvina medžiagų apykaitą ir kraujotaką;
• Odos ląstelės įgauna taip trūkstamų medžiagų ir drėgmės.

Gausaus prakaito gydymo pradžioje yra atliekamos 3 – 5 procedūros per savaitę, kurios trunka apytiksliai 20 minučių. Tam, kad būtų pasiektas efektyvumas, dažniausiai prireikia 10 – 15 procedūrų, po kurių seka palaikomasis gydymas. Pagal poreikį, dažniausiai 1 ar 2 kartai per savaitę. Jeigu pacientas yra patenkintas pasiektais rezultatais, yra galimybė įsigyti įrenginį ir procedūras tęsti namuose.

Šalutiniai jonoforezės reiškiniai:
• Odos sudirgimas;
• Diskomforto jausmas (procedūros metu jaučiamas dilgčiojimas);
• Retai, tačiau pasitaiko odos nudegimų.

Procedūros negalima atlikti:
• Nėščioms moterims;
• Žmonėms, turintiems elektrokardiostimuliatorių;
• Žmonėms, turintiems metalinius implantus rankose, taip pat ir kojose.

Jonoforezė – tinkamiausia, efektyviausia, mažiausiai šalutinių reiškinių ar trūkumų turinti ir skausmo nesuteikianti procedūra. Tad jeigu kamuoja gausus prakaitavimas, patariame rinktis ją.

Kad ir kuriame pasaulio krašte begyventumėte, susidūrus su liga, nebegalvojama apie lokaciją ar atstumus. Tokiose situacijose pagrindinis noras būna kuo greičiau pasveikti ir atsikratyti kamuojančios ligos. Žinoma, ne ką mažesnis dėmesys yra skiriamas ir specialisto paieškai, be kurio sunkiai išsiverčiama sutrikimų gydymo procese.

Kalbant apie vieną sudėtingiausių ir, be abejo, svarbiausių, mūsų organizmo sistemų – kraujotaką, vertėtų paminėti, jog nesklandumus, susijusius su kraujagyslėmis, kraujo pratekėjimu jomis, gydantis asmuo turėtų pasižymėti ypatinga kompetencija. Tad kaip žinoti, ar kraujagyslių chirurgas yra savo srities profesionalas?

Pateikiame keletą patarimų, į kokius aspektus būtų naudinga atsižvelgti, kad jūsų kraujagyslių sistemą prižiūrintis ir gydantis chirurgas pateisintų tikro mediko vardą.

1. Reputacija ir geras vardas. Nesvarbu ar kraujagyslių chirurgas Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Druskininkuose ar kitame mieste, apie jo nuveiktus darbus paprastai sklando legendos. Tiesa, nors dažniausiai jos būna geros, vertėtų nepatingėti ir apie chirurgą paskaityti bei pasidomėti kiek ilgiau ir plačiau: kartais šalia gerų atsiliepimų, būna vienas kitas ypatingai svarus argumentas, leidžiantis spręsti apie gydytojo kompetencijos stoką.
2. Patirtis. Bene vienas aktualiausių kriterijų, apibūdinantis, koks yra pasirinktas kraujagyslių chirurgas Vilniuje ar kituose Lietuvos miestuose, yra klinikų, poliklinikų ar ligoninių oficialiose internetinėse svetainėse pateikti chirurgų veiklos ir įgytų mokslinių laipsnių sąrašai. Nepatingėjus juos pasiskaityti, galite išlošti!
3. Laimingų pacientų istorijos. Po gydymo procedūrų, pritaikius sudėtingas kraujagyslių gydymo technologijas, pacientai dažnai nevengia išsakyti savo nuomonę. Pasisekus ar nepasisekus buvo kraujagyslių chirurgo atlikta procedūra jie aprašo išsamiai ir vaizdžiai. Raskite pora minučių susipažinti su trumpais komentarais apie gydytojus.

Meta Terapija – neseniai grožio industrijoje atsiradęs inovatyvus ginklas, kovai prieš senėjimą. Tai nechirurginis odos tempimas, kuris pastaruoju metu ne tik naikina raukšles, tačiau gali padėti išnykti ir kitoms odos problemoms, pavyzdžiui, strijoms ar post acne randams. Meta Terapijos procedūra yra visiškai natūrali, efektyvi ir atnešanti gerų rezultatų.

Meta Terapijos privalumai:

• Procedūra trumpa, natūrali ir visiškai neskausminga;
• Geri ir greitai pastebimi rezultatai;
• Efektyvu;
• Greitas gijimas;
• Makiažas gali būti naudojamas praėjus vos dienai po procedūros;
• Po Meta Terapijos procedūros galima užsiimti įprasta kasdienine veikla;
• Procedūros metu į odą patenka maksimalus veikliųjų medžiagų kiekis;
• Anestezija – nereikalinga;
• Oda tampa elastingesnė, tvirtesnė;
• Sumažėja odoje esančios poros;
• Pasislepia išsiplėtę kapiliarai ir veido raudonis.

Meta Terapijos procedūra yra gera tuo, kad gali greitai atnaujinti tiek odos vietų ir pasiekti tokių rezultatų, kurių nepasiekia įvairiausios kitų procedūrų kombinacijos. Meta Terapija yra atliekama viso veido, kaklo, iškirptės zonos odai arba pagerina tik tam tikras kūno odos vietas. Klientas tiesiog turi nuspręsti, kurią odos vietą nori atjauninti.

Meta Terapija naudojama:

• Kaklui;
• Kaktos raukšlėms pašalinti;
• Mimikos raukšlėms pašalinti;
• Panaikinti maišeliams po akimis;
• Panaikinti raukšlėms aplink burną;
• Patempimui;
• Strijų pašalinimui;
• Porų sutraukimui.

Meta Terapijos procedūra atnaujina, atjaunina odą, suteikia jai švytėjimo, todėl tai įkvepia kiekvieną žmogų dar labiau stengtis dėl savęs, pasitikėti savimi ir mylėti. Šios procedūros dėka oda tampa ne tik pastebimai atjaunėjusi, tačiau ir pakeitusi savo struktūrą. Po Meta Terapijos procedūros oda tampa stangresnė, elastingesnė, tvirtesnė, sumažėja poros, sunyksta išsiplėtę kapiliarai, dingsta raudonis.

Meta Terapijos procedūra yra skirta net keliems odos tipams:

• Brandžiai;
• Drėgmę praradusiai;
• Pažeistai;
• Pooperacinei;
• Sutrūkusiai;
• Sausai;
• Suglebusiai ir visiškai formą praradusiai.

Po Meta Terapijos procedūrų klientai jaučiasi daug labiau pasitikintys savimi, jiems reikia žymiai mažiau laiko praleisti prie kasdieninės odos priežiūros, jaučiamas odos struktūros pagerėjimas. Odos atnaujinimo procedūra kiekvienam įpučia šviežio oro gurkšnį į sielą bei širdį, todėl nebijokite ir neabejokite, būkite gražūs ne tik sau, bet ir kitiems.

Vasara – linksmybių metas. Tai periodas, kai padaugėja nuotykių, vieniši žmonės nori susirasti antrąją pusę, siekia būti mylimais. Lietuvos pajūris ar egzotiški kraštai – visai nesvarbu kur, tačiau romanų pasitaiko visur. Karštas sezonas ypač stipriai alsuoja meile, dažnas pameta galvą ir šoką į dar nepažįstamas bangas. Lytiškai plintančios ligos – aistringų naktų pasekmė. Tokiomis ligomis galima užsikrėsti lytinių santykių metu, taip pat ir per kraują. Lytiškai plintančios ligos progresuoja lėtai, todėl daugelis negreit sužino, kad jomis serga. Labiausiai paplitusios ligos: sifilis, gonorėja, chlamidiozė, trichomonozė, ŽIV.

Sifilis

Sifilio infekcijos šaltinis yra žmogus sergantis šia liga. Juo dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių metu, nesisaugant. Nėščia moteris sifiliu gali užkrėsti savo vaisių per placentą nuo 12 – os nėštumo savaitės.

Simptomai: ant burnos, lytinių organų, odos ir kitų kūno vietų, atsiranda maždaug 1 cm kieta opelė. Dažniausiai opa būna neskausminga, rausvos spalvos, pabrinkusi, tačiau kietu dugnu, padengta baltomis apnašomis. Negydomos opos gali išnykti po kelių savaičių. Yra net keletas sifilio rūšių, visi jie pasižymi skirtingais simptomais, pavyzdžiui: bendras negalavimas, galvos skausmai, padidėję limfmazgiai, plaukų slinkimas, ant kūno atsiradusios karpos. Taip pat yra tokia sifilio rūšis, kurią žmogus nešioja visą gyvenimą, tačiau nejaučia absoliučiai jokių simptomų.

Sifilis yra pagydoma liga, tačiau, žinoma, vos pastebėjus kažkokius simptomus, būtina kreiptis į specialistus ir pradėti gydymą kuo ankščiau. Negydant, pirmoji sifilio stadija gali peraugti į antrą, vėliau į trečią ir pažeisti vidaus organus, todėl gydymas pasidarytų dar sudėtingesnis. Gydymo trukmė priklauso nuo to, kokios stadijos sifiliu sergate.

Gonorėja

Gonorėjos infekcijos šaltinis yra žmogus, sergantis ūmine, taip pat lėtine gonorėja, dažniausiai moterys. Gonorėja galima užsikrėsti lytinių santykių metu. Nėščia moteris, serganti šia liga, gali užkrėsti savo vaisių gimdymo metu. Statistiniais duomenimis nustatyta, kad gonorėja labiausiai rizikuoja užsikrėsti moterys, kadangi lytinių santykių metu, į jų makštį patenka užkrėsta sperma. Taip pat gonorėja užsikrečiama analinio ir oralinio sekso metu.

Simptomai: skausmingas, deginantis šlapinimasis, taip pat iš šlaplės kanalo išsiskiriantis gelsvai, pūlingas skystis. Žymiai gausesnės išskyros iš makšties, pagausėja mėnesinės. Po lytinių santykių ar laikotarpiu iki mėnesinių, gali pasirodyti kraujo.

Laiku nepradėjus gydyti gonorėjos, didelė tikimybė, kad moteris taps nevaisinga. Taip pat negydant gonorėjos, yra pažeidžiama gimda, gali prasidėti mažojo dubens uždegimas. Nėščioms moterims tai gali pasireikšti persileidimu, priešlaikiniu gimdymu, moteris gali užkrėsti savo kūdikį.

Chlamidiozė

Chlamidiozė yra iš ties pavojinga, šlapimo bei lytinių takų uždegiminė liga. Ja užsikrečiama lytinių santykių metu. Nėščios moterys gali užkrėsti savo vaisių gimdymo metu, o vaikas dėl šios ligos gali turėti rimtų sveikatos sutrikimų: susirgti plaučių, taip pat akių uždegimu. Chlamidijos požymiai gali pasirodyti praėjus maždaug 2-6 savaitėms po užsikrėtimo.

Simptomai: moterys šlapindamosis jaučia skausmą, tarp mėnesinių ir lytinių santykių metu pasirodo kraujo, mylintis jaučiamas skausmas, taip pat skausmas apatinėje pilvo dalyje, paūmėjus ligai ir jai prasiskverbus į lytinius organus dar giliau, gali atsirasti mažojo dubens uždegimas. Vyrai: iš šlapinkanalio atsiranda išskyros, taipogi skausmingas šlapinimasis, kapšelis padidėja, jį skauda, prostatos uždegimas pasireiškia dar sunkesniais simptomais, pakilusia temperatūra, skausmingu šlapinimusi, lytinių organų skausmu. Dažnai vyrams sutrinka potencija.

Jeigu chlamidiozė yra negydoma arba gydoma pavėluotai, gali baigtis labai liūdnai. Nevaisingumu, lytiniu prostatos uždegimu, taip pat mažojo dubens uždegimu.

Trichomonozė

Trichomonoze dažniausiai užsikrečiama lytinių santykių metu, šiek tiek rečiau – nesilaikant higienos, sąlyčio būdu. Statistiniai duomenys rodo, trichomonozės simptomų dažnai nematyti, kartais jie yra visiškai nepastebimi ir šia liga sergantys žmonės pagyja patys.

Simptomai: nors dažnai simptomai nepasireiškia, tačiau visgi, trichomonozę galima įtarti iš pagausėjusių išskyrų, skausmingo ir deginančio šlapinimosi, moterims – jaučiamas skausmas sueities metu, kamuoja niežulys.

Dažniau serga moterys nei vyrai. Negydoma ši liga turi labai rimtų pasekmių: kiaušidžių ir prostatos uždegimas, kartais gali baigtis ir nevaisingumu.

ŽIV

Živ yra labai baisi ir bauginanti liga, kuria užsikrėtus ir jos laiku negydant, gali baigtis žmogaus mirtimi. Ja, kaip ir kitomis prieš tai minėtomis ligomis yra užsikrečiama lytinių santykių metu, taip pat per kraują, o iš nėščios moters virusas pereina pas vaisių. ŽIV infekcijos požymiai pasirodo maždaug po 2-4 savaičių nuo užsikrėtimo, o trunka nuo 1 iki 2 savaičių.

Simptomai: karščiavimas, gerklės skausmas, limfmazgių padidėjimas, bėrimas, raumenų ir sąnarių skausmai, vėmimas, galvos skausmas ir kita.

Ankščiau nuo ŽIV mirdavo labai daug žmonių, tačiau modernėjančių technologijų dėka, daktarai padarė viską, kad liga pasidarytų lėtine ir kad su ja žmogus galėtų gyventi visą gyvenimą. Svarbiausias uždavinys – laikytis gydymo eigos, daryti tik tai ir tik taip kaip liepė gydytojas, vartoti medikų išrašytus medikamentus.

Svarbu pridurti, kad žmonės, sergantys lytinėmis ligomis, privalo pranešti apie tai savo partneriams ar tiems, su kuriais santykiavo, kad pasitikrintų ar šie taip pat neserga. Partneriams reikia pradėti gydymą kuo ankščiau.

Visų, lytiškai užkrečiamų ligų simptomai, vystymosi eiga, pasekmės yra skirtingos, tačiau užsikrėtimo priežastis viena – nesisaugojimas. Saugokite savo sveikatą, saugokitės patys, apgalvokite kiekvieną sprendimą, nes niekas kitas už jus to nepadarys.

Vasara nuolatos krečia išdaigas ir parūpinusi puikius savaitgalio orus visus kviečia į sodą, gamtą ar išsiilgtąjį pajūrį. Žinoma, apgaulingai kutendama saulės išsiilgusius skruostus, jinai mūsų neapsaugo nuo galimo pavojaus.

Nors su saulės spinduliais gaunamas vitaminas D ir yra naudingi žmogaus organizmui, stimuliuoja imuninę sistemą, gerina nuotaiką, tačiau tiesioginiai saulės spinduliai, nenaudojant apsauginių kremų, kelia riziką susirgti odos vėžiu, atsirasti kitokioms odos problemoms. Per didelis mėgavimasis UV spinduliais per anksti sendina odą, jinai tampa raukšlėta, plona, gali pakeisti spalvą. Tam, kad apsisaugotumėte nuo nemalonių ligų ir odos pokyčių, būtina saule mėgautis su saiku ir visada naudoti apsauginius kremus nuo saulės. O čia ir kyla klausimas: kokį kremą pasirinkti? Specialistai rekomenduoja renkantis apsaugos priemones nuo saulės (toliau APNS), atsižvelgti į šiuos dalykus:

1. Rinktis priemones, kurie SPF > 25. Vaikams (nuo 6 mėn.) rekomenduojama SPF 50 ir daugiau. Kūdikiai (iki 6 mėn.) amžiaus degintis neturėtų.
2. Norint įsitikinti ar priemonė yra gera ir apsauganti nuo UVA spindulių, prieš perkant pasižiūrėkite, kad ant pakuotės būtų užrašyta +UVA arba broad spectrum.
3. Labai svarbu, kad APNS būtų atspari vandeniui, kadangi suprakaitavus arba nusimaudžius, ji gali prarasti savo funkcijas.
   APNS tepimo taisyklės: kremu reikia išsitepti likus 30 min iki ėjimo degintis. Paskui teptis kas 2 – 4 valandas, taip pat kas kart vos išsimaudžius arba suprakaitavus. Tikintis apsaugos, kuri nurodyta ant pakuotės, reikia tepti gausų kiekį ant kūno, 2 mg kremo 1cm2 kūno ploto. Vadinasi, vidutiniam žmogui gaunasi apie 30 g. Nepamirškite ir buvimo saulėje taisyklių: aktyviu metu saulėje būti nepatartina, o jeigu jau taip atsitinka, stenkitės rinktis pavėsį, užsidėti kepurę ir akinius nuo saulės, drabužius ilgomis rankovėmis.

Artėjant vasarai šyla oras ir norisi vis dažniau įsispirti į basutes. Tačiau prieš tai reikia pasirūpinti savo pėdomis: pašalinti negyvas odos ląsteles, atlikti pedikiūrą. Viskas tam, jog Jūsų pėdos atrodytų estetiškai ir gražiai. Žemiau pateikiame keletą patarimų tiems, kurie nori turėti sveikas pėdas ir pamiršti visus nemalonius su jomis susijusius dalykus.

Pedikiūras

Šiandien beveik kiekviena moteris lakuoja ne tik rankų, tačiau ir kojų nagus. Vasarą tai ypač populiaru, kadangi šiltojo sezono metu dažniau avime atvirus, o ne uždarus batus ir norime, jog mūsų pėdos atrodytų nepriekaištingai. Dažniausiai moterys pedikiūrą atlieka pačios, tačiau namie atliekamas pedikiūras gali ne tik nepagražinti, tačiau ir pabloginti pėdų būklę. Netinkamas nagų kirpimas – viena iš pagrindinių įaugusių nagų priežasčių, o jų sukeliamas skausmas – tikrai nėra tas dalykas, kurį norėtų pajusti moteris. Kerpant nagus yra labai svarbu žinoti, jog kirpti reikia neužapvalinant ir ne per trumpai. Verta nepamiršti, jog yra ir kitokių nago įaugimo priežasčių, tokių kaip ankšta avalynė, įvairios traumos (sumušimas, bėgiojimas, spyrimas), pirštų deformacijos arba amžius. Jeigu nagas pradėjo įauginėti, nedelsdami kreipkitės į gydytoją ir jokiu būdu nebandykite nago „operuoti“ patys. Taip galite sau dar labiau pakenkti.

Karpos

Tai virusinės kilmės (žmogaus papilomos viruso) odos liga, pasireiškianti įvairaus dydžio gerybiniais odos dariniais. Pėdų karpos – dažnai skausmingos ir trukdančios kasdienę veiklą. Jos dažnai painiojamos su nuospaudomis. Dažnas žmogus, turintis karpų pėdų srityje, vengia avėti atvirus batus dėl estetinių priežasčių. Žmonės stengiasi įvairiais būdais jų atsikratyti, naudoja namines priemones, tačiau tiesa yra tokia, jog tik specialisto konsultacija ir paskirtas gydymas gali padėti atsikratyti karpų. Deja šiandien dar nėra išrastų vaistų, kurie pašalintų patį virusą, todėl netgi gydytojas negali garantuoti, jog šalinama karpa tikrai išnyks. Karpos gali būti šalinamos lazeriu, medikamentais, o kartais ir azotu. Jeigu Jus vargina pėdų srityje atsirandančios karpos, nedvejokite ir vasarai ateinant ryžkitės karpų šalinimo procedūroms. Patyrę specialistai parinks efektyviausią ir tinkantį šalinimo būdą, o Jums beliks mėgautis šiltuoju metų sezonu be jokių rūpesčių!

Norėdami puikuotis sveikais ir gražiais kojų nagais, avėkite tik tinkamą, nespaudžiančią avalynę, saugokite kojų nykščius sportuodami bei taisyklingai kirpkite nagus. Turintiems karpų, rekomenduojame dėl jų šalinimo kreiptis į patyrusius specialistus, kurie po apžiūros galės paskirti Jums tinkamiausią gydymą.

Žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija – tai epitelinio audinių sluoksnio pažeidimas, kurį sukelia žmogaus papilomos virusas. Jis lemia karpų atsiradimą įvairiose kūno vietose: ant veido, pėdų ar rankų, lytinių organų srityse ir kitose kūno vietose. Iš viso yra žinoma apie 100 šio viruso rūšių. 40 iš jų pažeidžia lytinius organus. Dažniausiai žmogaus papilomos virusas sukelia tik paprastas karpas, tačiau kai kurie tipai, pavyzdžiui, 16,18 ir kiti, sukelia gimdos kaklelio vėžį, kuris, kaip žinoma, yra labai pavojinga ir klastinga liga moterims.

Kaip atpažinti?

Užsikrėtus žmogaus papilomos viruso infekcija gali pasireikšti tokie požymiai:

• Karpos;
• Gleivinės išaugos;
• Karpos ant lytinių organų.
• Ligos priežastys

Papilomos virusas yra paplitęs įvairiose amžiaus grupėse. Šiuo virusu užsikrėtęs žmogus platina jį kontaktiniu, lytiniu būdu. Yra daugybė priežasčių, dėl kurių galima užsikrėsti žmogaus papilomos virusu, tačiau didžiausi ir pagrindiniai rizikos veiksniai yra šie:

• nusilpęs imunitetas;
• didelis lytinių partnerių skaičius. Tačiau negalima pamiršti, jog netgi turint tik vieną partnerį, Jūs negalite būti visiškai apsaugotas nuo žmogaus papilomos viruso. Jeigu Jūsų partneris, skirtingai nei Jūs, yra turėjęs daug kitų lytinių partnerių, Jums atsiranda didelė rizika užsikrėsti virusu;
• cigarečių rūkymas;
• daugybiniai nėštumai;
• lytiškai plintančios ligos.
• Verta nepamiršti, jog užsikrėtusi nėščioji taip pat gali perduoti papilomos virusą vaisiui.

Ligos eiga

Kaip jau yra žinoma, žmogaus papilomos viruso infekcija pasireiškia atsiradusiomis karpomis. Jeigu asmens imunitetas yra nusilpęs, karpos gali išplisti, kartais netgi atsirasti burnos gleivinėje, suvešėti.

Praktikuojant nesaugius lytinius santykius, galima užsikrėsti papilomos virusais, kurie ne tik sukelia smailiagalių kondilomų atsiradimą, bet ir gali lemti gimdos kaklelio vėžio vystymąsi, nesukeldami jokių simptomų, todėl moteris gali net nežinoti, jog yra užsikrėtusi. Yra žinoma, jog nuo užsikrėtimo iki gimdos kaklelio vėžio išsivystymo gali praeiti netgi 10-12 metų. Šis vėžys ankstyvoje stadijoje nesukelia jokių neigiamų požymių, todėl visoms moterims rekomenduojama kas 3 metus darytis Pap (onkocitologinį) tepinėlį.

Gydymas

Odos ir gleivinių karpos gali būti gydomos specialiais vaistais, šalinamos azotu, lazeriu ar chirurginiu būdu, taip pat būtina stiprinti ir imunitetą.

ŽPV infekcija yra klastinga. Nediagnozavus jos laiku, ji gali sukelti rimtų pasekmių sveikatai. Pagrindiniai infekcijos simptomai yra karpos įvairiose vietose (ant lytinių organų, delnų, veido). Tačiau svarbu nepamiršti, kad ir nejaučiant jokių simptomų, gali vystytis onkologiniai gimdos kaklelio pakitimai moterims. Todėl turėdami saugius lytinius santykius ir vieną partnerį, ženkliai sumažinsite riziką užsikrėsti žmogaus papilomos virusu.

Skubėjome, mėgavomis saule ir vasaros pramogomis, o ruduo – metas, kai galime atrasti daugiau laiko sau kitaip – pasirūpinti sveikata ir grožiu. Neretai mūsų išoriniam grožiui trukdo ant odos susiformavę įvairūs dariniai. Daugelio jų šalinti vasarą, kai šviečia kaitri saulė, specialistai nepataria, o štai ruduo – tam tinkamas.

Ruduo – tinkamiausias laikas kai kurioms dermatologinėms procedūroms

Rudenį geriausia šalinti apgamus ir ne tik

Skubėjome, mėgavomis saule ir vasaros pramogomis, o ruduo – metas, kai galime atrasti daugiau laiko sau kitaip – pasirūpinti sveikata ir grožiu. Neretai mūsų išoriniam grožiui trukdo ant odos susiformavę įvairūs dariniai. Daugelio jų šalinti vasarą, kai šviečia kaitri saulė, specialistai nepataria, o štai ruduo – tam tinkamas.

Beveik kiekvienas žmogus ant kūno turi kažkokių nepageidaujamų darinių, vieni – apgamų, kiti – keratomų, treti – papilomų, dar kiti– kapiliarų „voratinklį“. Kai kurie pasislepia po drabužiais, o kiti yra matomose vietose – ant veido, kaklo, rankų. Šiandieninė medicina įgalina daugelio jų atsikratyti, nes žmogaus tokie dariniai nepuošia, o kai kada gali ir supiktybėti. Prasidėjus rudeniui į medikus kreipiasi daugiau žmonių, norinčių atsikratyti vieno ar kito darinio, nes vasarą tokios procedūros paprastai nerekomenduojamos, nebent negalima laukti. „Vienos procedūros atliekamos gydymo tikslais, jos susijusios su sveikatos problemomis, o kitos atliekamos dėl estetikos, grožio arba komforto. Jeigu kažkoks darinys yra susijęs su liga, žiūrime, kiek jis ūmus. Jeigu susiduriame su odos vėžiu, tuomet jau nesvarbu, kada atlikti procedūrą, vasarą ar ne, svarbus laikas ir laukti negalima. Jeigu darinys gali palaukti, tada jo šalinimo procedūrą geriau atlikti altuoju metų laiku, kai nėra saulės. Dažniausiai dėl grožio šalinami dariniai nuo matomų, atvirų kūno vietų, veido, kaklo, kur žmogus negali jų paslėpti, ypač vasarą“, – pasakoja Lazerinės dermatologijos centro gydytojas onkodermatologas, dr. Viktoras Sidorovas.

Gydytojas atkreipia dėmesį ir į dar vieną taisyklę. „Stengiamės procedūrų neatlikti, kol oda yra šviežiai saulėje įdegusi. Po deginimosi paplūdimyje ar kitokių saulės vonių geriausia palaukti 3-4 savaites, o kartais ir ilgiau, kad atlikus procedūrą būtų kuo geresnis kosmetinis rezultatas. Taip pat prašome pacientų, kad nesidegintų saulėje iškart po procedūros, nes toje vietoje, kur pašalintas darinys, gali sutrikti pigmentacija“, – įspėja medikas.
Klaidinga manyti, kad apgamo ar kito darinio geriau neliesti, nešalinti, kad nesuerzintume. Tačiau visada būtina pasikonsultuoti su specialistu, kuris įvertintų odos būklę, darinius odoje, prireikus atlikti tyrimus – dermatoskopiją, siaskopiją. Tik tuomet sprendžiama, kaip geriausia pasielgti.

Labiausiai trukdo dariniai ant veido
Žmonės dažnai kreipiasi dėl estetiškai negražiai atrodančio darinio, taip pat nerimauja, kad apgamai gali piktybėti. Dabar pats laikas pasitikrinti ir pašalinti apgamus, ypač tuos, kurie vasarą ėmė didėti, pakeitė spalvą, peršti. „Dažniausiai apgamus žmonės nori pašalinti nuo veido, moterims paprastai jie tiesiog nepatinka dėl darkomo estetinio vaizdo, o vyrams dar ir trukdo skustis. Vyresnio amžiaus žmonėms neretai šalinamos keratomos. Tai toks darinys, kuris sveikatai nepavojingas, bet labai negražiai atrodo, anksčiau šiuos darinius vadindavo senatvinėmis karpomis“, – sako gydytojas onkodermatologas.

Yra ne vienas būdas, kaip pašalinti apgamus ar kitus darinius, bet patraukliausias pacientams būna lazerinis dėl to, kad išvengiama gilesnio chirurginio pjūvio, po procedūros gaunamas geras kosmetinis rezultatas, dažniausiai nelieka randų. Šis gydymo metodas ypač rekomenduojamas matomose kūno vietose

O kodėl šių darinių nerekomenduojama šalinti vasarą, kuo pasireiškia neigiamas saulės poveikis? „Pašalinus apgamą nuo veido, jeigu oda yra įdegusi arba žmogus po procedūros iškart deginasi saulėje, ta žaizdelė, kuri lieka po apgamo pašalinimo, gyja su pakitusia pigmentacija. Paprastai tariant, toje vietoje po procedūros gali atsirasti hiperpigmentuota, rudesnė dėmė. Žmogus bėga nuo vieno neestetinio darinio, o gali atsirasti kitas – ruda dėmė. Galbūt esate pastebėjo, kad nusibrozdinus koją ar ranką, žaizdai gyjant, jei ilgiau pabuvote saulėje, ta vieta irgi lieka šiek tiek tamsesnė, nes ten atsiranda pigmentiniai pakitimai“, – paaiškina medikas.

Ir ne tik darinius patariama šalinti tuomet, kai nėra intensyvios saulės. „Rudenį geriau nei vasarą atlikti ir plaukų šalinimo procedūras nuo blauzdų, pažastyse ir kitose kūno vietose, kur yra padidintas plaukuotumas, nors kai kurie specialistai tikina, kad šiandien jau yra lazerių, kurie beveik visiškai nepalieka kosmetinių defektų net ant įdegusios odos“, – pasakoja pašnekovas.

Prie nepageidaujamų darinių, kuriuos pravartu šalinti po vasaros, gydytojas priskiria ir kraujagyslinius tinklus, išsiplėtusius kapilarus ant veido arba kojų. „Šalinti reikėtų ir hemangiomas, t. y. gerybinius kraujagyslių navikus. Būna ant veido ir virusinių karpų, kurių taip pat nereikėtų palikti, jos darko žmogaus grožį“, – patikina Lazerinės dermatologijos centro gydytojas onkodermatologas mokslų daktaras Viktoras Sidorovas.

Ar pašalinti dariniai neatsinaujina?
Nors šiandien gydytojai dirba su geriausiais lazeriais, jų kvalifikacija aukšta, specialistai turi daug patirties vis tik rezultatai kiekvienu atveju būna labai skirtingi. „Todėl kiekvienam pacientui paaiškiname, kokios galimos intervencijų komplikacijos. Nors jų procentas yra labai nedidelis, bet pacientas turi būti informuotas apie tai. Gali atsirasti pigmentacijos pakitimai. Kartais gydytojas šalinimo metu, norėdamas padaryti kuo mežesnį pažeidimą, nepilnai pašalina apgamą ir jis po kurio laiko gali atsinaujinti. Mes tai vadiname apgamo recidyvu, tada tenka problemą spręsti toliau, kartoti procedūrą. Tokių dalykų pasitaiko, bet palyginus su tuo, kas buvo prieš 20-30 metų, galima sakyti, kad rezultatai labai geri“, – sako gydytojas.

Tačiau yra odos pažeidimų, kuriems saulė kaip tik padeda. Pavyzdžiui, ultravioletiniai saulės spinduliai vasarą greičiausiai padarė teigiamą poveikį sergantiems žvyneline ar atopiniu dermatitu, nes tokių žmonių odos būklė saulėje dažniausiai pagerėja. Bet dermatovenerologai piktnaudžiauti saulės voniomis vis tiek niekam nepataria. Rudenį ir žiemą atopinį dermatitą ir žvynelinę galima gydyti taikant fototerapiją ultravioletiniais spinduliais. Fototerapija pagreitina odos gijimą, retina atkryčių dažnį, sumažėja vietiškai naudojamų vaistų kiekis.

Lytiškai plintančios infekcijos (LPI) plinta lytiniu keliu, o negydomos gali sukelti rimtus sveikatos sutrikimus, tokius kaip nevaisingumas, impotencija ir kt. Prie lytiškai plintančių ligų galime priskirti tokias ligas kaip: ŽPV, chlamidiozė, gonorėja, sifilis, ŽIV, AIDS ir kt.

Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) – labiausiai paplitusi lytiškai plintanti infekcija. Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Ligų kontrolės ir prevencijos centro duomenis, šia liga yra užsikrėtę apie 600 milijonų žmonių. Nustatyta jog ŽPV labiausiai paplitęs tarp jaunų žmonių. PSO surinkti duomenys rodo, jog dauguma užsikrėtusių žmonių net neįtaria, kad yra infekuoti, kadangi 90% atvejų žmogaus papilomos virusas nerodo jokių ligos požymių ir simptomų. Dažniausiai imuninė sistema per maždaug 2 metus sugeba nugalėti ligą. Yra žinoma, jog per ilgą laiko tarpą ŽPV gali suvėžėti, tačiau iš anksto nustatyti, ar šis virusas veda link vėžio, neįmanoma. Kasmet nuo gimdos kaklelio vėžio, kurį moterims sukelia ŽPV, pasaulyje miršta apie 232 tūkst. moterų.

Chlamidiozė. Ši liga moterims dažniausiai nepasireiškia jokiais požymiais, todėl yra pavojinga. Negydoma chlamidiozės infekcija gali sukelti uždegimines dubens ligas. Jos yra vienos iš pagrindinių nevaisingumo, negimdinio nėštumo, chroniško dubens skausmo priežasčių. Nėščios ir infekuotos moterys, ligą gali perduoti savo kūdikiui, gimdymo metu. Užsikrėtusiam mažyliui gali išsivystyti aklumas ir pneumonija. Dėl didelio užsikrėtusiųjų šią liga skaičiaus ir sukeliamų rizikų, Ligų kontrolės ir prevencijos centras rekomenduoja kasmet pasitikrinti moterims, kurioms yra padidėjusi tikimybė užsikrėsti chlamidioze: seksualiai aktyvioms, jaunesnėms nei 25 metų merginoms, turinčioms naują arba kelis partnerius.

Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV)
Šis virusas sukelia AIDS, kuri pasireiškia navikais, infekcijomis ir kitomis ligomis. ŽIV patekęs į organizmą naikina leukocitus (baltuosius kraujo kūnelius), kurie imuninėje sistemoje kontroliuoja infekcijas. Progresuojant žmogaus imunodeficito virusui, imuninė sistema silpsta, o organizmas nebepajėgia kovoti su infekcijomis ir ligomis. Statistika rodo, jog net 36,7 mln. žmonių visame pasaulyje yra užsikrėtę ŽIV, o apie 40% iš jų net nežino esantys užsikrėtę šia lytiškai plintančia liga. Pastebima, jog labiausiai ŽIV yra paplitęs Afrikos rytinėse ir pietinėse žemyno dalyse (apie 19 mln. ligos atvejų), tuo tarpu Europoje ir Šiaurės Amerikos žemynuose skaičius daug mažesnis (2,4 mln.).

Gonorėja. Kasmet yra suskaičiuojama per 100 mln. šios ligos atvejų pasaulyje. Remiantis Didžiosios Britanijos sveikatos centro duomenimis, 1 iš 10 vyrų ir beveik pusė infekuotų moterų nejaučia jokių gonorėjos simptomų. Tyrimai rodo, jog ši liga labiausiai paplitusi tarp 15-29 metų vyrų ir moterų. Nors užsikrėtusiųjų šia liga vis daugėja, tačiau yra tik labai nedaug mirties atvejų, pasitaikiusių būtent dėl gonorėjos.

Sifilis. Europos ligų prevencijos ir kontrolės centro duomenimis, nuo 2010 metų, užsikrėtimo sifiliu atvejų vis daugėja. Ši infekcija ypatingai paplitusi tarp vyrų. 2014 metais infekuotų vyriškos lyties atstovų buvo 6 kartus daugiau nei moterų. Beveik du trečdaliai užsikrėtimo sifiliu atvejų buvo nustatyti tiems vyrams, kurių lytiniai partneriai buvo tos pačios lyties.

Lytiškai plintančios infekcijos – pavojingos, dažnai infekuotam žmogui gali sukelti rimtas komplikacijas (nevaisingumą, impotenciją ir kt.). Kai kurios iš infekcijų nepasireiškia jokiais specifiniais požymiais, todėl tikrintis dėl LPI – būtina. Ypatingai rekomenduojama pasitikrinti tiems, kurie yra linkę dažnai keisti lytinius partnerius. Teisingas rūpinimasis savo sveikata padės išvengti daugelio LPI.