Turinys
Pleiskanos – atsiskiriančių raginio odos sluoksnio ląstelių plokštelės, su kuriomis susiduria beveik kiekvienas, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties ar rasės. Pagrindiniai požymiai – sausos arba riebios pleiskanos, niežulys, galvos odos paraudimas, šašai ir kartais plaukų slinkimas. Nors pleiskanos nėra pavojingos sveikatai, jos yra itin nemalonios, o kovoti su jomis ne visada lengva – vieni problemą išsprendžia greitai, kiti mėnesius išbando įvairias priemones ir vis tiek nesėkmingai.
Kodėl atsiranda pleiskanos?
Sveikoje odoje raginio sluoksnio ląstelės atsinaujina normaliu ritmu ir pleiskanojimas lieka nepastebimas. Tačiau kai odoje gyvenantis grybelis ima sparčiau daugintis, odos mikrofloros pusiausvyra sutrinka – ląstelės, užuot atsinaujinusios per tris savaites, tai padaro per penkiolika ar net septynias dienas. Mirusios ląstelės nespėja pasišalinti ir kaupiasi ant odos paviršiaus, sudarydamos pleiskanas.
Pleiskanų atsiradimo priežastys gali būti įvairios. Dažna jų – hormonų pusiausvyros sutrikimai: pleiskanų pagausėja lytinio brendimo metu, prieš mėnesines ar premenopauzės laikotarpiu, o vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms jų retai būna. Stresas taip pat tiesiogiai veikia odos būklę – kuo daugiau įtampos, tuo aktyvesnis pleiskanojimas. Prie problemos prisideda ir netinkama plaukų priežiūra: dažni cheminiai dažymai, džiovintuvo naudojimas ar šampūnai su odos sausinančiomis sudedamosiomis dalimis. Pleiskanos gali būti ir tam tikrų ligų – žvynelinės, grybelinių ligų, seborėjos ar ichtiozės – simptomas. Papildomai riziką didina netinkama mityba, vitaminų stoka, nuovargis ir oro tarša.
Dviejų rūšių pleiskanojimas
Pleiskanojimas gali būti smulkus arba stambus, ir tai nėra vien estetinis skirtumas – kiekvienas tipas turi savų požymių ir reikalauja skirtingo požiūrio.
Smulkus, vadinamasis sėleninis pleiskanojimas – dažniausiai kosmetinio pobūdžio defektas, būdingas suaugusiems. Galvos plaukuotoje dalyje kaupiasi nedidelės baltos ar pilkšvai sidabrinės pleiskanos, panašios į sėlenas. Plaukai būna sausi, o šukuojantis pleiskanos lengvai atsiskiria nuo odos. Daugiausia jų paprastai būna smilkiniuose, kaktos ar pakaušio srityje. Šis pleiskanojimo tipas paprastai nesunkiai gydomasis ir daugeliui savaime išnyksta sulaukus penkiasdešimties metų.
Stambus pleiskanojimas – rimtesnė problema. Plaukai būna riebaluoti, sulipę, odą dengia storas riebalų ir pleiskanų sluoksnis. Pleiskanos matomos didelės, pilkos ar gelsvos spalvos, dažnai vargina stiprus niežėjimas, oda parausta, o pakasius gali atsirasti šašų. Kartais pradeda slinkti plaukai. Stambus pleiskanojimas dažniausiai yra kitos ligos – grybelio, žvynelinės ar seborejos – simptomas, todėl vien gydomaisiais šampūnais jo paprastai nepašalinti. Svarbiausia šiuo atveju – surasti tikrąją priežastį.
Verta žinoti, kad pleiskanos gali atsirasti ne tik ant galvos, bet ir tarp blakstienų, aplink akis, ausyse bei antakiuose. Šios sritys taip pat reikalauja tinkamos priežiūros ir gydymo.
Priemonės nuo pleiskanų
Lengvesniais atvejais pirmasis žingsnis – tinkamo šampūno pasirinkimas. Efektyviausi yra šampūnai su cinko piritionu, ketokonazolu ar salicilo rūgštimi – šie ingredientai slopina grybelio dauginimąsi, mažina pleiskanojimą ir ramina sudirgusią odą. Gydomuoju šampūnu galvą rekomenduojama plauti tris ar keturias savaites, po to rečiau. Papildomai naudinga reguliariai drėkinti galvos odą kondicionieriais ar kaukėmis su natūraliais aliejais – arbatmedžio ar kokosų. Eteriniai aliejai taip pat ramina odą ir mažina niežėjimą. Prie pleiskanojimą mažinančių priemonių priskiriami ir preparatai su salicilo rūgštimi, siera bei cinku.
Sergant žvyneline, ichitioze ar seborėja, pleiskanos gydomos sieros salicilo, deguto bei hormoniniais tepalais. Sudėtingesniais atvejais reikėtų kreiptis į gydytoją, kuris nustatys tikslią priežastį ir paskirs tinkamą gydymą.
Kada kreiptis į specialistą?
Jei pleiskanos neišnyksta nepaisant naudojamų priemonių, niežulys stiprėja, oda parausta ar plaukai ima slinkti – nedelskite ir kreipkitės į dermatologą. Diagnozuoti pleiskanojimą paprastai pakanka fizinės apžiūros. Tik tiksliai nustačius priežastį galima parinkti veiksmingą gydymą, nes stambus pleiskanojimas dažnai signalizuoja apie paūmėjusią ligą, kurią reikia gydyti kompleksiškai.
