Kineziterapija – tai ligos gydymas judesiu, tikslingai bandant sugrąžinti, koreguoti ar adaptuoti paciento pažeistas judėjimo funkcijas.
Kineziterapijos užsiėmimai būna:
- grupiniai;
- individualūs.
Tiek grupinių, tiek individualių kineziterapijos užsiėmimų trukmė yra individuali ir priklauso nuo pacientų sveikatos būklės bei tolerancijos fiziniam krūviui. Kineziterapijos užsiėmimai gali užtrukti nuo 15 min. iki 45 min. ar net ilgiau. Priklausomai nuo paciento skiriami aktyvūs ir pasyvūs kineziterapijos metodai.
Aktyviems kineziterapijos metodams priskiriami tokie, kur pacientas juda sąmoningai ir tam eikvoja energiją. Tai gydomoji kūno kultūra ir sudėtingi judesiai, susiję su darbine veikla.
Naudojant pasyvius kineziterapijos metodus, pats ligonis irgi yra pasyvus. Įvairias manipuliacijas rankomis ar specialiais prietaisais atlieka kineziterapeutas. Tai – gydomasis masažas, manualinė terapija, mechanoterapija, trakcinė terapija ir vibracinė terapija.
Kineziterapijoje, kineziterapinių užsiėmimų metu yra naudojamos įvairios priemonės, kurios yra skiriamos padėti kineziterapeutui išlaikyti paciento svorį bei jį judinti. Taip pat įvairius įrengimus galima naudoti paciento motyvacijai padidinti, suteikti jam malonumą ar pramogos jausmą. Pavyzdžiui, volas – naudojamas pratimams kniūbsčioje, sėdimoje arba sėsk – stok pozicijose. Volas turi būti kietas, kad suteiktų mobilų pagrindą bei būtų lengva jį kontroliuoti. Volo mobilumas padeda svorio perkėlimui, sėdint suteikia pusiau stabilų atramos pagrindą. Kamuolys yra labai svarbus kineziterapijoje, todėl, kad su juo galima judėti įvairiomis kryptimis. Jis naudojamas koordinacijos ir pusiausvyros pagerinimui bei įvairiems kitiems ligonio sutrikimams optimizuoti. Suolelis – naudojamas sėdėjimo ar stok – sėsk pratimams. Tai labiausiai statiška pagalbinė priemonė, suteikianti solidų atramos pagrindą.
Kineziterapijos užsiėmimų metu, kineziterapeutas turi gebėti tirti chirurginėmis, ortopedinėmis, traumatologinėmis, neurologinėmis, vidaus organų (kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių, virškinimo, endokrininės sistemų ir medžiagų apykaitos ar sąnarių) ligomis sergančių pacientų fizinę ir funkcinę būklę, nustatyti problemas, numatyti kineziterapijos tikslus ir priemones bei atlikti kineziterapines procedūras.
Pagrindiniai kineziterapeuto uždaviniai per kineziterapijos užsiėmimus (tiek individualius, tiek grupinius) yra:
- bendravimas su pacientais;
- pacientų ištyrimas bei įvertinimas;
- kineziterapinio plano atlikimas;
- kineziterapinių uždavinių, tikslų išsikėlimas ir įgyvendinimas;
- kineziterapijos priemonių pritaikymas ir panaudojimas.
Kineziterapinių pratimų nauda: pagerėja pacientų nuotaika, atsiranda didesnė motyvacija dirbti bei siekti kuo geresnių rezultatų. Taip pat pagerėja funkciniai ir fiziniai rodikliai. Pacientai užsiėmimų metu jaučiasi žymiai geriau nei prieš juos.
Kiekvienam pacientui reikėtų skirti kuo daugiau individualių, o ne grupinių mankštų, nes pacientai individualių mankštų metu labiau sutelkia dėmesį į darbą ir pasiekia geresnių rezultatų. Būtent tada galima tikėtis didesnės išsikeltų tikslų bei uždavinių naudos.
