Lytiškai plintančios ligos

BENDRI DUOMENYS APIE LYTIŠKAI PLINTANČIAS LIGAS

Lytiškai plintančios ligos (LPL) – tai lytiniu keliu plintančios ligos. Į šią sąvoką yra įtrauktos klasikinės LPL – sifilis, gonorėja, minkštas šankeris, kirkšnies granulioma (donovanozė), venerinė limfogranuliomatozė. Taip pat ir kitos pakankamai „jaunos“ lytinės ligos tokios, kaip chlamidiozė, ŽIV ir AIDS, bakterinė vaginozė, kandidozė, trichomonozė, ureaplazmozė, mikoplazmozė, lyties takų pūslelinė (herpes), lyties takų karpos (smailiagalės kondiliomos ir kt.). Svarbu nepamiršti ir tokių ligų, kaip užkrečiamasis moliuskas, niežai, gaktos utėlėtumas ir hepatitas B.

Kodėl lytiškai plintančios ligos yra pavojingos?

LPL infekcijos pavojingos tuo, kad visai negydomos, ar netinkamai gydomos gali sukelti ilgalaikius ar net neišgydomus sveikatos pakitimus, tokius kaip nevaisingumas, impotencija ir kt. Nėštumo metu LPL galima užkrėsti dar negimusį kūdikį: užsikrėtusi motina gali perduoti infekciją savo vaikui. Taigi labai svarbu, kad visos LPL būtų laiku diagnozuojamos ir gydomos gydytojų.

Kokie dažniausiai pasitaikantys lytinių ligų požymiai?

Vyrų simptomai:

• Perštėjimas ir skausmas šlapinantis
• Išskyros iš varpos
• Bėrimai lyties organų srityje

Moterų simptomai:

• Nebūdingos išskyros iš makšties
• Išskyrų iš makšties nemalonus kvapas
• Perštėjimas ir niežėjimas lyties organų srityje
• Kraujingos išskyros iš makšties tarp mėnesinių ir/ar po lytinių santykių
• Skausmas šlapinantis
• Skausmas lytinio akto metu
• Skausmas pilvo apačioje
• Bėrimas lytinių organų srityje

Lytinės ligos

Lytiniu keliu plintančios ligos – aktualu pasitikrinti ne tik esant padidėjusiai rizikai, tačiau ir profilaktiškai – kartą per metus. Taip pat – prieš pradedant artimus santykius su nauju žmogumi.

Simptomai, bendri ir vyrams ir moterims:

• Skausmas gerklėje
• Skausmas ir išskyros iš tiesiosios žarnos

Kandidozė – tai infekcija, kurią sukelia Candida rūšies (mieliniai) grybeliai. Šis sukėlėjas paprastai yra normalioji žmogaus flora ir randamas burnoje, žarnyne, lytinių organų gleivinėje. Kartais (ypač po antibiotikų vartojimo, sergant cukriniu diabetu, esant imuniteto nepakankamumui) šis grybelis prisidaugina ir sukelia lytinių organų paraudimą, įtrūkimus, niežėjimą, skausmą, į varškę panašias makšties išskyras. Kartais šiuo grybeliu galima užsikrėsti ir per lytinius santykius.

Bakterinė vaginozė – tai makšties normalios mikrofloros pakitimai, kai pradeda vyrauti anaerobinės bakterijos. Tai nėra lytiškai plintanti liga, tačiau dažnai (nors ne visada) ji yra susijusi su lytinių partnerių skaičiumi. Jei bakterinė vaginozė kartojasi, tiriami bei gydomi ir lytiniai partneriai.

Kaip diagnozuojamos lytiškai plintančios ligos?

Laboratorinė diagnostika turi didelę reikšmę venerologijoje. Svarbu suvokti, kad nė vienas iš laboratorinės diagnostikos metodų nėra tobulas. Kiekvienas metodas turi savo privalumų ir trūkumų. Todėl ne kiekvienas teigiamas rezultatas vienareikšmiškai patvirtina ligą. Ir atvirkščiai – ne kiekvienas neigiamas rezultatas atmeta ligą.

Bendrasis tepinėlis – pats paprasčiausiais metodas. Vyrų tiriamoji medžiaga – išskyros iš šlaplės. Moterų tiriama medžiaga iš trijų vietų (šlaplės, gimdos kaklelio, makšties). Metodo esmė – tiriamoji medžiaga plonu sluoksniu užtepama ant mikroskopinio stikliuko, džiovinama, nudažoma specialiais dažais ir vertinama pro mikroskopą.

Priklausomai nuo leukocitų kiekio bendrame tepinėlyje galima spręsti apie uždegimo buvimą arba nebuvimą, o taip pat apie uždegimo pasireiškimą. Be to, bendrasis tepinėlis suteikia informacijos apie mikrofloros pobūdį šlaplėje, gimdos kaklelyje, makštyje. Informacija apie mikroflorą labiau svarbi tiriant moteris, nes dauguma ligų (kandidozė, bekterinė vaginozė) sąlygoja makšties mikrofloros pokyčiai.

Informatyviausi duomenys gaunami, jei pacientas yra nesišlapinęs bent 4 valandas, pacientė bent 48 val iki LPL tyrimo nenaudojo intravaginalinių preparatų, 24 valandas neatliko makšties plovimų, lankosi 18-21 menstruacijų ciklo dieną.

Metodai, nustatantys lytinės ligos sukėlėjo antigenus susideda iš imunofermentinės analizės ir tiesioginės imunofliurescencijos. Pas vyrus tiriamoji medžiaga – išskyros iš šlaplės, pas moteris – išskyros iš šlaplės, gimdos kaklelio, makšties. Šiems lytiškai plintančių ligų tyrimams būdinga nedidelė savikaina ir greitas atlikimas (pora valandų). Gana paplitęs metodas. Bet jiems būdingas rezultatų tikslumas yra apie 70 proc..

Metodai, nustatantys ligos sukėlėjo DNR (taip vadinama DNR-diagnostika) susideda iš polimerazės grandininės reakcijos. Tiriamąja medžiaga gali būti ne tik išskyros iš šlaplės, gimdos kaklelio, makšties, bet ir šlapimas. Šie metodai yra labai modernūs ir jiems būdingas rezultatų tikslumas yra 90-95 proc.. Laikas nuo medžiagos paėmimo LPL tyrimui iki rezultato gavimo dažniausiai yra 1-2 paros. Šis metodas yra patikimas diagnozuojant chroniškas ir be simptomines infekcijas. Esant gausioms (ypač pūlingoms) išskyroms metodo tikslumas ženkliai blogėja. Esant pūlingoms išskyroms labiau tinkamesni imunofermentinės analizės/ tiesioginės imunofliurescencijos metodai ir pasėlis.

Pasėlis. Šio metodo esmė – tiriamosios medžiagos pasėjimas į specialią maitinamąją terpę, kuri yra tinkama mikroorganizmų augimui. Tiriamoji medžiaga – išskyros iš šlaplės, gimdos kaklelio, makšties, ryklės ir tiesiosios žarnos. Pasėliui būdingas aukštas rezultatų tikslumas (95-100 proc.). Didelis šio metodo trūkumas – atsakymas gaunamas tik po 7-10 parų.

Antikūnų sukėlėjų nustatymas. Šie metodai nustato ne patį sukėlėją, o antikūnus prieš jį (tai yra organizmo imunologinį atsaką į sukėlėją). Tiriamoji medžiaga – kraujas. Šie metodai plačiai taikomi diagnozuojant sifilį ir virusines infekcijas (lytinių organų pūslelinę, hepatitus B ir C, ŽIV-infekciją).

Antikūnai kraujyje gali išlikti ilgą laiką po bakterinių infekcijų gydymo. Todėl diagnozuojant bakterines infekcijas (išskyrus sifilį) šie metodai nėra tikslingi, nes jie neleidžia atskirti persirgtos ir esamos infekcijos.

Paskutiniu metu tapo „madinga“ taikyti metodus, nustatančius antikūnus sukėlėjui, diagnozuojant chlamidiozę ir ureaplazmozę. Tai nelabai teisinga, nes sunku atskirti esamą infekciją nuo persirgtos anksčiau. Daugumoje metodikų šie metodai nerekomenduojami diagnozuojant chlamidiozę ir ureaplazmozę. Išimtis yra nustatymas antikūnų chlamidijoms gydant moterų nevaisingumą.

Svarbu yra tinkamai ir laiku atlikti LPL tyrimus. Tyrimas inkubacinio periodo metu, o taip pat 3-4 savaičių laikotarpio po antibiotikų vartojimo, gali būti netikslus. Gauti lytiškai plintančios ligos tyrimo rezultatai turi būti interpretuojami individualiai. Visada reikia atminti, kad galimi klaidingai-teigiami ir klaidingai-neigiami rezultatai.

Geriausiai šiems tikslams yra paruošti gydytojai-dermatovenerologai. Urologai ir ginekologai, kaip taisyklė, turi labiau supaprastintą supratimą apie lytiškai plintančių infekcijų diagnozavimą.

Kaip gydomos lytiškai plintančios ligos?

Lytiškai plintančioms infekcijoms gydyti skiriami geriami vaistai, injekcijos į raumenis ar veną bei vietiškai tepami preparatai.
Gydymo metu, kol yra pavojus pakartotinai užsikrėsti LPL ar perduoti ligą kitiems asmenims, ligoniai turėtų vengti lytinių santykių. Po gydymo reikėtų atvykti pasitikrinti.

Būtina informuoti apie diagnozuotą LPL lytinius partnerius. Partneriai visuomet turi būti apžiūrimi ir ištiriami.

Lytiškai plintančių ligų mitai:

Mitas 1.

Oralinis sekas yra saugus.

Tai netiesa. Dauguma lytiškai plintančių ligų užsikrečiama esant lytiniam oraliniam kontaktui be prezervatyvo. Bet reikia pastebėti, kad užsikrėtimo rizika yra mažesnė, nei esant kontaktui per makštį.

Mitas 2.

Lytiniai kontaktai su vedusiu vyru (vedusia moterimi) – rizikos užsikrėsti LPL nėra.

Lytiniai kontaktai su vedusiu vyru (vedusia moterimi) neatmeta rizikos užsikrėsti LPL. Juk dažnai LPL eiga gali būti besimptomė (ypač moterims). Žmogus net neįtaria apie ligą, kuria galėjo užsikrėsti prieš daug metų.

Mitas 3.

Lytiniai santykiai su žmonėmis, kuriuos periodiškai tikrina dėl LPL ligų pašalina riziką užsikrėsti lytinėmis ligomis.

Su šiuo mitu sunku sutikti. Pirmiausiai, tokios masinės patikros susideda tik iš bendrojo tepinėlio ir serologinių tyrimų sifiliui. Todėl galima praleisti eilę LPL ligų (chlamidiozę, mikoplazmozę, ureaplazmozę, virusines infekcijas), kurių eiga gali vykti be pokyčių bendrame tepinėlyje. Visų antra, neretai tokios patikros vyksta formaliai arba išvis „virtualiai“.

Mitas 4.

Dauguma lytiškai plintančių ligų galima užsikrėsti baseinuose arba naudojantis bendra vonia.

Tai netiesa. LPL ligų sukėlėjai labai neatsparūs aplinkoje. Nebūdami žmogaus organizme jie greitai žūsta. Be to, pavieniai mikroorganizmai paprastai negali sukelti lytinės ligos. Ligai sukelti reikalingas žymiai didesnis mikroorganizmų kiekis, kuris gali pakliūti į organizmą tik esant lytiniam kontaktui.

Mitas 5.

Makšties praplovimas iš karto po lytinio akto gali žymiai sumažinti LPL užsikrėtimo riziką pas moterims.

Makšties praplovimai ne tik nesumažina LPL užsikrėtimo rizikos, bet kaip tik prisideda prie sukėlėjų slinkimo į lytinių organų aukštesnius skyrius, taip sukeliant komplikacijas (gimdos uždegimą). Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šis būdas yra pagrindinis bakterinės vaginozės susirgimo rizikos faktorius.

Mitas 6.

Šlapinimasis ir lytinių organų apsiplovimas iš karto po lytinio akto gali žymiai sumažinti lytinių ligų užsikrėtimo riziką pas vyrams.

Gali būti, kad užsikrėtimo rizika šiek tiek sumažėja, tačiau nėra žinoma kiek tiksliai. Tokios profilaktinės priemonės tikrai nepakenks, bet pasikliauti vien jomis tikrai neverta.

Mitas 7.

Prezervatyve yra angelės, kurios praleidžia ŽIV ir LPL sukėlėjus.

Tai netiesa. Šiuolaikiniais moksliniais tyrimais užtikrintai įrodyta ir nustatyta, kad prezervatyvai yra pagaminti iš latekso ir teisingai juos naudojant, patikimai apsaugo nuo ŽIV bei LPL sukėlėjų.